Kodėl mokytojai visada lieka atpirkimo ožiai? Neseniai buvo pasirodęs vienas straipsnis apie pagarbą mokytojams. Tiesą sakant, perskaičiusi šį straipsnį labai pasipiktinau. Kodėl? Man jau pabodo nuolatos klausytis moksleivių nepasitenkinimo, kuris susijęs su mokytojų darbu. Ši problema susijusi ir suaugusiais, kurie kažkada taip pat mokėsi mokykloje, o dabar jau galbūt ir patys palydi į mokymo įstaigas savo atžalas. Iš dalies suprantu, nes pati esu patyrusi patyčias, užgauliojimus, panieką... Tačiau dėl to mokytojų tikrai nekaltinau ir nekaltinsiu.
Nejaugi mokytojai kalti dėl to, kad negali sustabdyti šių „tragedijų“? Keičiasi laikai, keičiasi ir žmogus. Baisu ir graudu darosi žiūrint į jaunąją kartą. Kai pažvelgi iš šalies į dabartinį antroką, trečioką, tai akys ant kaktos iššoksta: rankos kišenėse, kramto gumą, nešiojasi išmaniuosius telefonus, klausosi repo su necenzūriniais žodžiais, veliasi į muštynes, specialiai erzina kitus, dūksta, tyčiojasi ir dar apspjaudo vyresnį už save. Anksčiau mes net bijodavome ir praeiti pro vyresnius, o dabar...
Pirmokėliai ar trečiokėliai tau dar pasiūlys į snukį. Kas kaltas dėl tokio elgesio? Nejaugi taip pat mokytojai? Tėveliai, baikite kaltinti mokytojus dėl savo vaikų blogo elgesio! Ne mokytojai augina Jūsų vaikus. Bet jie taip pat auklėja ir ugdo tinkamą elgesį. Pagrindinis jų tikslas – suteikti Jūsų atžaloms žinių, kurių jiems prireiks renkantis studijas, profesiją ir galiausiai dėl to, kad nebūtų „dundukai“.
Kiekvienam tėvui jo vaikas yra pats geriausias, švelniausias, protingiausias ir t.t. Vaikas gauna dvejetą, trejetą, tėvai paklausia: „Už ką gavai šitokį pažymį?“ Ir ką vaikas atsako? Jis, žinoma, kaltina mokytoją, neva yra „užsisėdęs“ ant jo, teigia, kad viską gerai atliko, bet šis vis tiek parašė blogą pažymį. Ar tai normalu? Aš jauna, bet nekvaila, žinau, ką sakau. Tokį pat pavyzdį matau savo namuose, nes mano broliai teisinasi taip pat. Aš puikiai žinau, kaip yra iš tikrųjų.
Ar dažnai mes susimąstome, kiek daug gero mums padaro mokytojai? Mokausi jau vienuolika metų, o per tuos metus teko daug matyti ir girdėti. Mokytojai – ne visagaliai, tačiau mokiniams atrodo visiškai kitaip. Mokiniai apskritai negerbia mokytojų. Ne tik pamokų metu, bet ir už mokyklos ribų. Moksleiviai turbūt galvoja, jog jie „neturi širdies“, yra bejausmiai, iš jų galima tyčiotis.
Mokytojas per pamoką aiškina temą, kalba, o mokinys, sėdėdamas suole, maigo telefoną, naršo po „Facebook“, žaidžia žaidimus, miega, daro „selfie“ su suolo draugu(-e), valgo. Anot moksleivių, tokia veikla „tobula“, „kieta“! Mokytojas prašo mokinius nutilti, gerbti ne tik jį, bet ir tuos, kurie nori kažką išmokti per pamoką, tačiau yra tokių, kuriems visiškai nusispjauti. Jei jums tie mokslai tokia kančia ir taip sunku sedėti ramiai pamokose, klausytis ir klausyti mokytojų bei gerbti kitus bendraklasius, tai ko jūs einate į tą mokyklą?! Mokinys, turintis problemų, pats turėtų kreiptis pagalbos į mokytojus, tėvelius, o ne laukti, kol mokytojas pamatys, kad tau kažkas negerai.
Nereikia nieko kaltinti. Patys pagalvokime, ką darome ne taip. Mokytojai neužgydys jūsų žaizdų. Jie bejėgiai prieš mokinius. Jei tik gerai „papurto“ moksleivį, tai tas tuojau pat pradeda vardinti savo teises, grasina policija, gąsdina susidorojimu. Mokytojai dažnai patiria psichologinį smurtą. Vaikas išvadina mokytoją bjauriausiais žodžiais (kokiais tik moka!). Jei netyčia mokytojas suklysta, supainioja mokinių vardus ar tiesiog neištaria žodžio, tai klasėje pasigirsta „chi chi cha cha“.
Na, žinoma, mokytojai taip pat ne šventieji. Pasitaiko mokytojų, kurie naudoja smurtą prieš mokinį, aprėkia. Dažniausiai pats mokinys išprovokuoja tokias situacijas, nes, jei mokytojas būtų psichiškai nesveikas, tai niekas jam neleistų dirbti mokykloje. Mokytojų darbas nelengvas. Jie dirba ne tik mokymo įstaigose, bet ir už jos ribų, patys mokosi kartu su mokiniais. Kas kartą reikia pasiruošti pamokai, o per dieną jų turi ne vieną. Kai kurie dirba tiek, kiek net nepriklauso, o už tai niekas nemoka atlygio. Mokytojai tikrai aukojasi dėl mūsų!
O kaip mes jiems atsidėkojame? Jūs tikriausiai nepatikėsite, bet niekada nesu nieko blogo pasakiusi mokytojui. Man taip suskausdavo širdį, kai mano klasės draugai mokytoją užgauliodavo, gailiuosi tik to, kad nesugebėdavau užstoti. Dažniausiai dėl savo problemų mes kaltiname kitus, tik ne patys save. Baikime savo pyktį lieti ant kitų. Preš kažką teisdami įsitikinkime, ar patys esame teisūs. Supraskime vieni kitus. Nebūkime tokie kaip „visi“. Nesistenkime būti tokie, kokie iš tiesų nesame.
Karts nuo karto pagalvokime, kokia mokytojo reikšmė mūsų gyvenime, nes tai suprantame dažniausiai per vėlai. Kodėl gėdijamės pasakyti tą paprastą žodį „Ačiū“? Mokytojai šio žodžio tikrai nusipelnė. Galite pykti ant manęs, galite juoktis, kokia aš „nesveika“, apkalbinėti, tačiau aš turiu savo nuomonę ir norėjau ją išsakyti. Dar daug ką nutylėjau... Tenoriu paprašyti: gerbkime vieni kitus, o ypač vyresnius už save. Mokykimės būti tolerantiški, kultūringi, mandagūs, supratingi – juk tai taip lengva! Ir nepamirškime to gražaus, nuostabaus ir svarbiausio žodžio AČIŪ!
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pasidalinti nuomonė? Tai galite padaryti žemiau arba rašydami el.paštu pilieciai@delfi.lt: