Atsikėlusi ryte pajutau nežmonišką dešinės rankos skausmą. Nesupratau, kas vyksta. Galvojau, naktį ranką nugulėjau, tad praeis. Bet kai pastebėjau, kad jokie pratimai rankai nepadeda, rankos net pajudinti negaliu (skaudėjo ranką nuo peties), sunerimau. Tuo labiau, kad ir mažylis neramus, dantys dygsta, ant rankų nori... O aš dešinės rankos net pakelti negaliu. Galvojau, gal sąnarys naktį išniro, gal tereikia tik į vietą atstatyti...
Paimu vaiką ant rankų, o pati sukandusi dantis bandau ištverti... Kantrybė trūksta – pasiskambinu į polikliniką ir paklausiu, ar mane gydytojas priims. Man paaiškino tvarką: reikia atvykti į polikliniką kuo greičiau, ateiti į registratūrą, duos papildomą talonėlį pas savo gydytoją, o tada ji mane nusiųs pas ortopedą-traumatologą. Šiaip ne taip pavyksta susiruošti. Žinoma, pasiimu ir vaiką – nešuosi su nešykle, nes vežimėlį nusinešti į lauką beviltiška. Vaiko neturiu kur palikti.
Na, iš pradžių poliklinikoje viskas vyksta sklandžiai: mano šeimos gydytoja mane priima greitai, nusiunčia pas ortopedą-traumatologą. Užregistruoja mane tuo laiku, kuriuo kažkas atšaukė registraciją, t.y. gal pusvalandžiu anksčiau, negu aš pasirodžiau pas gydytoją. Nueinu prie ortopedo-traumatologo kabineto. Ir prasideda visos „linksmybės“.
Iš pradžių, pamačiusi, kad prie kabineto tik vienas žmogus, nudžiungu, kad nereiks ilgiau laukti. Bet sesutė vis kviečia, kam užeiti. Aš laukiu... Įeina prieš mane laukusi moteris... Laukiu... Ateina daugiau žmonių. Paskui juos pakviečia. Aš už durų su metų vaiku vis dar laukiu... Sesutė manęs tarsi nemato... Pralaukiau apie 40 minučių, o manęs vis dar nekviečia.
Gerai, kad atvažiavo vyras – jis jau suirzusį vaiką ramino, nešiojo po koridorių. Vaikas poliklinikoj pavargo, išalko, o manęs vis nekviečia. Kai išėjo paskutinė moteris (daugiau žmonių tuo metu nebebuvo atėję), sesutė jau nebeišėjo ir nebekvietė manęs. Kantrybė trūko – atidariau duris ir paklausiau, ar galiu užeiti. O ji man atrėžė, kad dabar pietūs, o man reikės laukti, kol pakvies. Neva kadangi vėlavau, tai teks palaukti, kol žmonių nebus.
Kantrybė visai trūko – net pati nepajutau, kaip į pakeltą balso toną atsakiau dar labiau pakeltu. Aš jai bandžiau išaiškinti, kad aš nevėlavau, o ji man bandė aiškinti, kad ji buvo išėjusi, o manęs nebuvo. Paskui pati pamatė, kad aš pas mane siuntusią gydytoją buvau vėliau, negu gavau talonėlį pas traumatologą. Žodžiu, tik po reikalavimo, kad duotų siuntimą į ligoninę, jei jau manęs nepriima, pagaliau apžiūri gydytojas.
Negaliu suprasti vieno – kaip galima taip elgtis? Už durų lauki su vaiku, kuriam tik mėnuo, o tau aiškina, kad nežinia kiek lauksi, o nuolaidų jokių nėra, nes ne vaiką reikia apžiūrėti. Aš tik pagalvojau – jei jau vaikui skaudėtų ranką, tikrai tiek nelaukčiau, važiuočiau tiesiai į ligoninę.
Panašu, kad jeigu neturi kur vaiko palikti, tai geriau net nebandyk gydytis, nes tau nėra galimybių. Man pačiai labai keista, kaip sesutė (pati būdama moteris) negali suprasti tokių elementariausių dalykų. Tai kaip galima tikėtis, kad vaikai užaugs supratingi ir gerbs vyresniuosius, kai vyresnieji su pažeidžiamiausiu visuomenės sluoksniu elgiasi kaip su gyvuliais?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Mielos besilaukiančios moterys ir būsimi tėveliai, pasidalinkite savo patirtimi – su kokiais sunkumais susiduria būsimi tėvai, kas kelia daugiausiai baimės, kam pasiruošti lengviausia? Pasidalinkite savo patirtimi ir pasiguoskite ar patarkite kitiems tėveliams el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Kūdikis“.
Taip pat savo nuomone galite pasidalinti žemiau: