Toliau naudojuosi „Audible“ aplikacija, šį kartą klausiau Edgar Allan Poe's „The Tell-Tale Heart and Other Stories“. Kas žinote šį autorių, suprantate atmosferą, kurios buvau apsupta – Edgaras rašo siaubo istorijas... Taigi, įtemptai klausau jo įstorijų, įgarsintojas nuostabus, klykia, šaukia, rėkia (truputį netikėtai, bet palikdamas labai gerą įspūdį) ir staiga autobusas ima stipriai stabdyti – aš, sėdėdama, vos „neįsimūrijau“ į stiklą priešais mane. Taigi, stiklas mane išgelbėjo, ne taip smarkiai pasisekė mažiausiai trims moterims, ką tik įlipusioms į autobusą. Veiksmas vyko prie Trakų stotelės. Staiga tos trys moterys mano akyse krenta kaip kėgliai, numušdamos viena kitą. Praėjo kelios sekundės, kol žmonės susiprotėjo, kas įvyko ir ką reikėtų toliau daryti (t.y. sėdėti it musę kandus ir apsimesti, kad nieko neįvyko ir trys moterys nesivolioja ant žemės).
Priėjau prie moterų ir stengiausi padėti atsikelti. Viena jų nebuvo labai patenkinta mano pagalba, matyt, jautėsi nesmagiai, kad jos kritimą matė tiek daug žmonių, nelindau daugiau prie jos. Kai ji pagaliau atsistojo ir paėjo į šoną, supratau, kad kitai moteriai visai nepasisekė... Ji gulėjo ant žemės, dejuodama ir jau verkdama, kartodama „koja, koja“. Kol vos ne vos ją apsiverkusią pastačiau ant kojų, tiksliau ant kojos, autobuso durys buvo uždarytos. „Paprašykite, kad vairuotojas atidarytų duris“, – sušukau.
Mažiausiai dešimt žmonių į mane pažiūrėjo ir nieko nedarė. Sušukau dar kartą tą patį, tuomet sužeista moteris padarė tą patį, tik graudesniu, nes jau apsiverkusiu, balsu. Kažkas kažkur pasakė, kad vairuotojo nėra. Tuomet atsidarė kitos, toliau nuo incidento esančios autobuso durys. Šūktelėjau, kad atidarytų duris, esančias prie mūsų. Nieko neįvyko...
Tuomet tolimesnės durys užsidarė ir autobusas pradėjo važiuoti. Mano galvoje – sumaištis, visiška panika, suprantu, kad dabar toliau mus visus mėtys ir vėtys, o ta vargšė moteris su išnirusiu (o gal net lūžusiu) klubu negali stovėti... Laisva vieta atsisėsti buvo prie pat jos, bet turėklas neleido jai lengvai įsisprausti į vietą. Supratau, kad nieko nebus, moteris verkia, kojos priminti negali, reikia greitosios pagalbos.
Paskambinau, iškviečiau, pasakiau kurioje stotelėje išlipsime. Tuomet šalia sėdinčios moters paprašiau, kad sužeistajai užleistų vietą, nes ta vieta, kur ji sėdi, būtų patogesnė, tai negavau jokio atsakymo. Nei „bū“, nei „mė“, nei „kakariekū“. Net akių nepakėlė – netikiu, kad negirdėjo. Vargais negalais atlaikėme kelionę nuo Trakų stotelės iki Vinco Kudirkos aikštės, tuomet atsidarius durims, pasakiau moteriai dėti savo ranką man per pečius ir kad judėsime iš autobuso.
Pajudėjus milimetrą jos veidą persmelkė skausmas ir ji ėmė rėkti. Sakau, kad iš autobuso vis tiek reikia išlipti, „remkitės visu svoriu, taip kaip išeina“. Kiek gali, remiasi į mane, nepatogu tarsi šakute cukrų į kavą beriant, ir staiga, man atsidūrus ant žemutinio laiptelio (nes taip, būtinai autobusas buvo senesnis, kur laipteliai yra), vairuotojas uždaro duris.
Negalėjau patikėti, tada jau pyktis suėmė, pažaliavau, paraudonavau, turbūt ir mėlynos spalvos kur nors pasimatė, kai kišau ranką ir koją tarp durų, kad jos neužsidarytų. Pradėjau desperatiškai rėkti, kad perduotų vairuotojui, kad neuždarytų durų. Dar kažkokia mergina laikė duris, kol mes vos ne vos pajudėjome vieną laiptą priekyje, dar vieną... Viskas truko ilgai... O autobuse stovintys vyrai, na, taip ir nesuprato, kad ir man sunku, ir tai moteriai beprotiškai skauda, dviese prieš pasaulį, kaip koks Don Kichotas su Sanča Panča...
Gerai, kad stotelėje stovėjo „žmogiškų“ žmonių, priėjo vaikinas ir vyras ir padėjo tą moterį per skausmus iškelti iš autobuso. Kaip išlipo moteris, taip ir sustojo, daugiau pajudėti negali, nes skausmas nežmoniškas... Tuomet aš išlipau, pamačiau vairuotoją, kadangi du vyrai laikė sužeistą moterį, nuėjau prie jo. „Gal galite savo numerį duoti, jei reikėtų paliudyti kas kaip įvyko?“, – paklausiau. „O aš kaltas būsiu?“ – paklausia jis manęs.
Nežinojau, nei ką atsakyti. „Ne, tiesiog, jei reikės paliudyti...“ Juk nežinau, kas dabar dėl staigaus stabdymo ir žmonių abejingumo kaltas... Greitoji pagalba atvažiavo maždaug po 16 minučių nuo skambučio. Greitai, ane? Nieko nepadarysi, piko metas sirenų juk nesijungsi, trauma, nėra ko skubėti. Juokas pro ašaras. Tikiuosi jai viskas gerai, džiaugiuosi tik tiek, kad galėjau padėti ir kad sutikau dar tris žmones, kurie irgi nebuvo per daug užsiėmę ir galėjo padėti.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
„Vilniaus viešasis transportas“ Eismo saugumo ir kontrolės skyriaus viršininkas Tadeuš Lavrynovič.
Mums šis įvykis žinomas, vairuotojas apie tai padarė įrašus kelionės lape.
Išvažiuojant iš Trakų stotelės, l/a sukdamas į Trakų gatvę „užkirto“ kelią autobusui ir vairuotojas buvo priverstas staigiai stabdyti. Vairuotojas salono veidrodyje nematė nukritusių ir/ar susižeidusių keleivių, todėl nuvažiavo iki kitos Vinco Kudirkos stotelės. Ten pastebėjo, kad iš autobuso lipa keleivė, padedama kitų žmonių. Išlipo, paklausė kas nutiko, paklausė ar nereikia iškviesti greitosios pagalbos. Vairuotojui buvo atsakyta, kad greitoji pagalba jau iškviesta. Vairuotojas moteriai davė savo telefono numerį ir tęsė darbą.
Esant tokiems atvejams, kai salone (nesvarbu dėl kokių priežasčių) susižeidžia keleivis, vairuotojas privalo įvykio vietoje sustoti, iškviesti greitąją pagalbą ir policiją. Trakų stotelėje vairuotojas nepastebėjo sužeistų keleivių, kiti keleiviai jam nieko nepranešė. Vinco Kudirkos stotelėje, pastebėjęs, kad iš autobuso su kitų žmonių pagalba lipa keleivė, ir sužinojęs, kad greitoji pagalba iškviesta, palikęs jai savo telefoną, tęsė darbą.“