Tada dar svarstėme apie veislinio šuns pirkimą, tačiau vis peržvelgdavome skelbimus apie beglobius gyvūnus. Vieną dieną sulaukiau jos skambučio ir nuorodos į straipsnį, apie mažų šuniukų vadą, rastą statybvietėje. Mus iškart papirko vieno šuniuko karamelinė spalva ir gyvybingos šviesios akys, todėl jau tą pačią popietę nuvažiavome į SOS gyvūnų prieglaudą. Paėmusi jį ant rankų supratau, kad niekada nenoriu jo paleisti. Taip į mūsų namus atkeliavo naujas džiaugsmas, kuris kartais sukelia ir daug galvos skausmo...
Dabar Gordis mūsų namuose gyvena daugiau nei dvejus metus ir yra pilnavertis šeimos narys. Jis miega lovoje, įsisukęs į antklodę, ir mėgsta pykti, kai yra žadinamas. Viena iš mėgstamiausių Gordžio veiklų – užlipti ant palangės ir stebėti aplinką. Vasarą jis beveik visą dieną praleidžia kieme ir kartais mėgsta kapstytis braškių lysvėse, dėl to mes su mama jį juokais vadiname namų ūkininku.
Na, o pati didžiausia ir keisčiausia jo silpnybė – kojinės. Gordis mėgsta jas vogti, su jomis žaisti, bandyti paslėpti ar net išnešti į lauką ir užkasti. Kartais net sunku suvokti, kad dar prieš keletą metų Gordžio mūsų namuose nebuvo. Dabar nebeįsivaizduoju, ką reiškia grįžti namo ir neišgirsti jo pasisveikinimo (kiekvienas žmogus, auginantis šunis, supras, ką reiškia skirtingi lojimo tonai), ar atsibusti ryte ir nejausti jo šilumos prie šono.
Aišku, per dvejus metus buvo ir pykčių dėl išdaigų, ir kantrybės trūkumo, tačiau dabar drąsiai galiu teigti, kad Gordžio atsiradimas mūsų namuose yra vienas iš pačių geriausių įvykių mano gyvenime ir jo sukeliama laimė atperka visus rūpesčius.