Aš kaip jaunas žmogus, kuriam rūpi, kokia Lietuva bus po 10 ar 20 metų, į biudžetą siūlau pažvelgti ir dar vienu aspektu. Prezidentė dar pavasarį, rinkiminės kampanijos metu pasakė, kad statyti kariuomenės prieš tuomet labai opų buvusį pensijų kompensavimo klausimą negalima ir griežtu tonu pareiškė – pinigų kariuomenei bus. Nuo įprastinių rinkiminių kalbų ši išsiskiria nebent tuo, kad Prezidentės žodžiai išsipildė: 2015 metais krašto apsaugai Lietuva skirs 114 milijonų eurų daugiau, nei 2014-aisiais.
Tačiau klausimas, kodėl štai dabar, kai mokytojai prašo praktiškai tokios pat pinigų sumos tam, kad šalyje pakiltų švietimo kokybė, išlieka atviras. Taigi, krašto apsaugos biudžetas ateinančiais metais padidės didžiule pinigų suma. Ar nuo to kiekvienas mūsų jausimės saugesni? Vargu. Tačiau kyla ir dar vienas klausimas: ar beliks ką saugoti mūsų šalyje? Jau ne vienerius metus fiksuojamas Lietuvos švietimo kokybės prastėjimas, tačiau tai, regis, nė motais – svarbu fasadinis valstybės saugumas, o investicijos į jaunimą, panašu, kad dar metus kitus turės palaukti.
O juk žmonės, kursiantys valstybę po dešimtmečio ar dviejų bus išauginti šios sistemos. Manau, kad tikimybė, kad tie žmonės, kurie dabar trina mokyklos suolus, ateityje dirbs mokytojais, daktarais, ar ministrais, yra kur kas didesnė, nei tai, kad per ateinančius 10 metų Lietuvą užpuls kuri nors nedraugiška užsienio valstybė, todėl ir sąlygos jiems augti ir tobulėti turėtų būti suteikiamos, kaip įmanoma geriausios.
Nesunku paskaičiuoti, ką už tokią pinigų sumą, kurią Lietuva skiria 2015-ais metais gynybos finansavimo didinimui (be to, ką įvardija profsąjungos), būtų galima padaryti:
1) Visus Lietuvos mokinius aprūpinti naujausiais vadovėliais;
2) Visus Lietuvos mokinius aprūpinti planšetiniais kompiuteriais;
3) Keliose dešimtyse Lietuvos mokyklų įrengti technologijų centrus;
4) Atnaujinti didelę dalį pasenusio inventoriaus;
5) Atnaujinti mokyklų bibliotekas;
6) Atlikti energetines renovacijas ketvirtadalyje Lietuvos mokyklų;
7) Visus mokyklų kabinetus aprūpinti interaktyviosiomis lentomis.
Kasmet įgyvendinus po vieną iš šių punktų, tikiu, Lietuva būtų viena pirmaujančių šalių pasaulyje jei ne pagal ugdymo kokybę (kurią pagerinti, sutikite, reikėtų dar daug laiko), tai bent jau pagal pastangas ją gerinant. O pastangos – neverta net abejoti – visada duoda vaisių.
Vis tik, gerų pokyčių biudžete ir šiemet galima rasti. Štai moksleiviai jau keletą metų diskutavo apie galimybę įsteigti neformaliojo ugdymo krepšelį, kuris pagerintų būtent popamokinės veiklos kokybę. Džiugu, kad šis pasiūlymas pagaliau buvo išgirstas ir Seimo narių, todėl naujaisiais mokslo metais kiekvienas mokinys turės savo pinigus, kuriuos galės paskirti būtent tai veiklai, kuri jį domina labiausiai – tūkstančiams moksleivių bus atvertas kelias į labiausiai dominančias neformaliojo ugdymo sritis.
Taigi, summa summarum, 2015-ųjų metų biudžetas, mano manymu, demonstruoja ne tik „šiokį tokį“ politikų neraštingumą ir nemokėjimą skaičiuoti galimų ateinančių metų pajamų, tačiau ir tai, kad mūsų valstybėje išdėlioti prioritetai yra, švelniai tariant, keistoki.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!