Perskaičiau viename dienraštyje straipsnį, kurio tema buvo vaistininkų lengvatos. Taip pat perskaičiau nemažai internetinių komentarų šia tema.
Kaip farmacijos specialistas, kaip žmogus, rašantis savo internetiniame puslapyje apie daugeliui rūpimus klausimus, kaip vaistinės darbuotojas, kaip farmacinės veiklos vadovas, kaip farmacinės paslaugos teikėjas, kaip šeimos žmogus, turintis vaikų, pagaliau kaip eilinis žmogus leisiu sau pakomentuoti šį straipsnį.
Daugeliui iš jūsų, komentaras nepatiks, bet aš to ir tikiuosi. Tiesiog parašysiu iš savo asmeninės patirties. O jos tikrai susikaupė nemažai – 25 metai darbo vaistinėje… Kad kai kurie žurnalistai atstovauja įvairaus plauko sutvėrimams – tikrai ne naujiena. Norėtųsi tik, kad tie straipsniai būtų rašomi, išklausius ne tik suinteresuotą pusę, bet atsižvelgus ir į daugiau nuomonių.
(...) Teko girdėti, kad daugeliui tinklų vadovauja neturintys farmacinio išsilavinimo žmonės. Todėl jie niekada nėra dirbę vaistinėje, niekada nepatyrę to, ką mes patiriame kiekvieną dieną, kiekvieną valandą, kiekvieną minutę! Ir straipsnio pradžia prasideda nuostabiu sakiniu – „… farmacininkų darbo sąlygos jau seniai pasikeitusios.“
Taip, sutinku, sąlygos pasikeitusios ir, deja, į blogą pusę. Nes prieš 20 ir daugiau metų vaistinėse dirbti buvo tikra palaima. Tai buvo šventovė visiems. Nereikėdavo išklausyti priekaištų, kodėl tam ar kitam nėra akcijos, kodėl reikia primokėti tiek ir tiek, kodėl viskas taip brangu. Negrasindavo žmonės, kad atleis iš darbo, paskųs vadovui ar kokiai tarnybai, nes jam tą dieną labai norisi ant ko nors išsilieti ir sugadinti nuotaiką, nebuvo tiek psichinių ligonių, ir tiek ligonių, kurie tiesiog yra priklausomi nuo vaistų. Nebuvo tiek narkomanų, kuriems visiškai tas pats, ar rytas, ar diena, ar vakaras, nes jam dozės reikia dabar.
Norėčiau atsakyti tam internautui, kuris rašė „…sėdi šiltose patalpose, kur jiems realiai niekas negresia…“ Tai va, mielas rašytojau, sėdžiu aš tokioj vaistinėj, kurioje vasarą būna 35 laipsniai šilumos (nors vaistai gali stovėti iki 25 laipsniu temperatūros), bobutės alpsta nuo karščio, mes gaiviname, po to, patys alpstame, o savininkas sako: „Nėra galimybės jūsų vaistinėje statyti kondicionieriaus…“
Ateina žiema. Kadangi vėl yra nežmoniškai taupoma, centrinis šildymas išjungtas. Palikti keli elektriniai radiatoriai. Temperatūra po nakties – 12-14 laipsnių. Vėl gi, vaistai gali stovėti temperatūroje nuo 15 laipsnių. Jau nekalbu apie tai, kad pažeistos vaistų laikymo sąlygos, o kaip žmogui dirbti visą dieną su šalančiom rankom, kojom? NIEKAM TAI NEĮDOMU!
Toliau – privaloma pietų pertrauka. Net instrukcijas pasirašome, kad turime daryti pertraukas valgymui, akių mankštai ir t.t. Būtų juokinga, jei nebūtų graudu. Gal kas nors man papasakos, kaip pavalgyti pagal instrukciją, jei aš dirbu 11-12 val.? Ir per dieną manęs niekas nepakeičia? Užsirakinti neturi teisės. O gal kas nors pasakys, kaip per visas tas dvylika valandų nueiti į tualetą? Neužsirakinus vaistinės, nes tai griežtai draudžiama ir už tai baudžiama.
Žinot, ką pasiūlė mano kolegai tinklo savininkas? Septynias valandas žmogus ir pakentėti gali, o jei dirbi ilgiau, tai gali pampersą užsidėti. Bet užrakinti vaistinės negalima. Tai toks požiūris į žmogų. Dabar apie atostogas. Kai ateina tas ilgai lauktas ir, atrodo, užtarnautas laikotarpis, rašai prašymą vadovybei. Tada gauni atsakymą: „Jei susiradote žmogų, kuris jus pavaduos atostogų metu, išleisime jus“. Bet, atsiprašau, aš pagal darbo kodeksą turiu teisę į atostogas ir pamainą man turi surasti už tą reikalą atsakingi žmonės, pavyzdžiui, personalo vadybininkas, nes jis už tai algą gauna! Atsakymas: „Visi nori atostogų, todėl tarkitės, kuris ateis pas jus papildomai padirbėti.“ Ir kai aš pagaliau išeinu atostogų, žinau, kad kai sugrįšiu, turėsiu irgi kažką išleisti atostogų ir vietoj 7 val., dirbtų savo vaistinėje, privalėsiu bėgti į kitą dar 7 val., kad kažkas taip pat galėtų atostogauti… Kai atsisakai, tai tau pasakoma – tu privalai! Tai velniop tada tokias atostogas!
Dabar apie tai, kaip „… realiai niekas negresia“. Atėjo kartą į vaistinę narkomanas. Paprašė, kad iš jo pigiau nupirkčiau kvepalus. Pasakiau, kad nereikia. Jis užrėkė, kad jam reikia širdies lašų, nes blogai jaučiasi ir kad tik greičiau sukčiausi. Aišku, daviau aš tuo lašus (juk neatvažiuos kas nors ir neapsaugos manęs nuo jo). Jis atsisėdo ant grindų, išgėrė lašų. Vis tiek jam nepagerėjo. Pasiūliau iškviesti greitąją. Atsisakė. Pasėdėjo dar kelias minutes, išsiėmė iš kišenės pistoletą, pasidėjo ant grindų šalia savęs. Lauke tamsu, žiema, aštuonios valandos vakaro, žmonių nėra. Aš vėl jam pasiūlau iškviesti greitąją, nes jam iš tikrųjų nelabai gerai. Jis atsisako, o aš mintimis šaukiu į vaistinę užeiti nors vieną žmogų. Deja, vakarais daugelis vengia kelti koją iš namų. Pagaliau jis paprašo iškviesti greitąją, įsideda į kišenę širdies lašus, ginklą ir laukia greitosios.
Netrukus atvažiavo greitoji pagalba, išsivedė jį į automobilį, pamatavo spaudimą, kažką dar darė ir po kelių min. išsivežė jį. Medikus įspėjau, kad pas jį kišenėj ginklas. Smagu, kad šį kartą viskas baigėsi laimingai. Sakysite, į policiją reikėjo skambinti? Bet aš ten liksiu dirbti ir vadovybė man tikrai neskirs apsaugos, o jei jis sugrįš? Aš noriu dar pagyventi.
Toliau – kitas atvejis. Ir vėl narkomanas – nusipirko švirkštą, injekcinio vandens ir susileido į kirkšnį dozę, čia pat, šalia manęs. Tai gerai, kad jis turėjo tą prakeiktą dozę! O jei jam būtų pinigų jai trūkę? Kitas narkomanas pasiūlė „snukį išmalti“, jei neduosiu „Relanium“ tabletės (psichotropiniai vaistai). Ir ką man tuomet patartų daryti tie popieriniai-kanceliariniai klerkai, kuriantys įstatymus? Šiam vaistui reikia recepto, o narkomanas jo tikrai neturi. Nusižengti taisyklėms ir duoti, ar bandyti žaisti su likimu?
O kur dar tie benamiai, ateinantys pilnom kelnėm pasišildyti šaltą žiemos vakarą... Jie pabūna kelias minutes, o tada vaistinėj neįmanoma būti kelias valandas. O ką pasakyti klientams? Kad kanalizacijos vamzdis trūko? O kaip su utėlėmis ir kitais parazitiniais gyviais? Tai va, kokia rami ir šilta vieta, kurioje dirba vaistininkai. Taip, sutinku, narkomanas visur gali ateiti, bet prekybos centre žmonių daugiau, yra kameros (daugelyje vaistinių, deja, tik butaforinės, nes ir tokiems dalykams intensyviai taupoma), galų gale – apsauga. Bet svarbiausia, kad vaistinėse yra narkomanų pagrindinės prekės – švirkštai, vaistų skiedėjai ir narkotiniai ir psichotropiniai vaistai. Ir narkomanai tai puikiai žino.
O kiek sergančių AIDS ir ŽIV nešiotojų, kiek sergančių TBC ir hepatitu C? O sergantys virusinėmis infekcijomis? Tokie tikrai vengia vaikštinėti po prekybos centrus, o lekia pirmiausia į vaistinę. Labai didelis klausimas, kada buvo dirbti pavojingiau – ar kai buvo vaistų gamyba, ar kai jos beveik nebeliko? Beje, jei šalia stovės supakuoti dėžutėje B grupės vitaminai, jau po kelių valandų jie bus įsigėrę ir į plaukus, ir į odą.
Kam reikia šito įstatymo dėl sutrumpintų farmacijos specialistų atostogų ir darbo laiko pakeitimo? Vienareikšmiškai – vaistinių tinklų savininkams. Kaip galima drįsti parašyti, kad mes daugiau dirbsime ir todėl daugiau užsidirbsime? Aritmetika labai paprasta. Jei mano darbo sutartis yra ne valandinė, o už etatą gaunu 1700 litų (neatskaičius mokesčių ), vadinasi aš, pakeitus įstatymą ir prailginus darbo valandas, gausiu tuos pačius pinigus, nes mano sutartyje bus tie patys 1700 litų, tik kitas valandų kiekis. Bet kadangi tos papildomos valandos bus privalomos pagal etatą, tai mano alga nepadidės nei centu. Bet geriau pakalbėkime apie tai, ką jau rašiau ne vienam savo straipsnyje – apie reitingus.
Tada reikia atvirai ir rašyti, kad alga padidės todėl, kad mes daugiau valandų dirbsim, todėl daugiau vaistų parduosime, o jei parduosime daug tų vaistų, kurių reitingai didžiausi, tai ir uždirbsim daugiau. Ir tik dėl to, kad kelsim kažkam apyvartą, siūlysim, ko reikia, ir ko nereikia, žodžiu, ne visi, bet daugelis dirbs pagal jam priimtiną sistemą ir pagal savo sąžinę. Tai gal vis dėlto ne nuo to pradedama? Gal reiktų pirma žurnalistams pradėti aiškintis, kokiu būdu ir už kokias pinigų sumas patenka tam tikrų firmų vaistai į kompensuojamųjų sąrašus, kokias pozicijas tuose sąrašuose užima viena, ar kita firma, kodėl vienam gamintojui suteikiama didesnė valstybės dotacija, o kitiems – mažesnė kompensuojamųjų prekių sąrašuose? Kodėl atstovai vis dar prašinėja vaistinėse, kad mes pardavinėtume jiems naudingus vaistus? Kodėl jų niekas nekontroliuoja?
Nuoširdžiai sakau, kad visos profesijos yra savaip pavojingos, įtemptos, sunkios ir nelyginu jų su sava. Bet aptariamas įstatymas palietė mano specialybės žmones. Ir tai nereiškia, kad darbą vaistinėje iškeliu aukščiau kitų profesijų. Visi darbai yra verti pagarbos ir už visus juos turi būti atitinkamai įvertinta ir sudarytos visos sąlygos, kad kuo mažiau specialistų emigruotų. Todėl mažiau niurzgėkite, mažiau pykite ant viso pasaulio, o geriau palaikykite morališkai prieš besisukančią biurokratinę mašiną.
P.S.: Ir nemaišykite vaistinės darbuotojų su vaistinių savininkais. Gal jie ir statosi namus būdami farmacijos versle, bet tikrai tai daro ne paprasti samdomi darbuotojai, kurie aukoja savo sveikatą dėl kitų gerovės. Mes Lietuvoje dirbame už vidutinę algą, kuri nekyla daugybę metų… Ir visi, kurie dar esame čia, su jumis, Lietuvoje, vis dar naiviai tikime, kad ir į mūsų kiemą ateis šventė. Ačiū visiems už kantrybę.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
DELFI jau anksčiau teiravosi komentaro Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos viešųjų ryšių specialistės Delijos Milašiūtės apie tai, ar iš tiesų egzistuoja reitingai, dėl kurių vaistininkai parduodami tam tikrus vaistus gali užsidirbti, ar gaunama nusiskundimų vaistininkais:
„Valstybinė vaistų kontrolės tarnyba prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – Tarnyba) kontroliuoja, kad vaistinėse gyventojams visada būtų pasiūlyti pigiausi vaistai. Teisės aktuose numatyta ir visos vaistinės privalo turėti monitorius skirtus gyventojams.
Jeigu gyventojas ateina į vaistinę įsigyti receptinį vaistą – jam šiame monitoriuje turi būti parodytas visas pasirinkimas vaistų, nuo pigiausio iki brangiausio, išrašyto jo recepte bendriniu pavadinimu (pvz.: bendriniu pavadinimu Amoksicilinas + Klavulano rūgštis 500 mg+125 mg, plėvele dengtos tabletės – galima rinktis iš 5, pirmoje eilutėje turi būti nurodytas pigiausiais vaistas atsižvelgiant į išrašytą kiekį). Tokiu būdu gyventojas pats gali įvertinti kiek kainuoja kiekvienas vaistas, bei pasirinkti tinkamiausią kainą.
Jeigu gyventojui išrašytas kompensuojamas vaistas – vaistinė privalo turėti pigiausią kompensuojamą vaistą nurodytą Vaistinėje būtinų turėti kompensuojamųjų vaistų sąraše. Ar vaistinė vykdo šį reikalavimą – kontroliuoja Valstybinė ligonių kasa.
Jeigu vaistinė neturi gyventojo pageidaujamo vaisto ir šis vaistas yra Lietuvos rinkoje, gyventojas turi teisę prašyti užsakyti, o vaistinė privalo šį preparatą įsigyti ir parduoti gyventojui.
Tarnyba gauna nusiskundimų iš gyventojų, kad farmacijos specialistai nesuteikia informacijos apie pigiausius vaistus, siūlo įsigyti brangesnius, nerodo vaistų pasirinkimo vaistinės monitoriuje; neinformuoja apie parduodamų vaistų tinkamumo vartoti laiką, vartojimą ir kt. Tarnybos darbuotojai informuojami, kad vaistinės neužsako gyventojų pageidaujamų įsigyti vaistų, motyvuodamos tuo, kad su šiais vaistų gamintojais nebendradarbiauja, negali, neapsimoka ir panašiai bei nukreipia į kitas vaistines.
Tarnyba atlieka patikrinimus gaunamų skundų pagrindu, tačiau vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymu, prieš pradedant tikslinį patikrinimą, inspektorius turi prisistatyti vaistinės darbuotojui ir įvardinti patikrinimo tikslą. Prisistačius vaistinės darbuotojams – tikslinis patikrinimas tampa ne toks efektyvus, nes darbuotojai parodo visą reikiamą informaciją.
Tokius skundus ištirti galima tik atliekant kontrolinį vaisto pirkimą. Kontrolinis pirkimas tai procedūra, kai patikrinimą atliekantis darbuotojas neprisistatęs vaistinės darbuotojui imituoja vaistų pirkimą, o jau po to prisistato vaistinės darbuotojui ir informuoja, kad tai buvo patikrinimas. Šiuo metu rengiami tam reikalingi teisės aktų pakeitimai, kad ši sritis bus kontroliuojama efektyviau.
Taip pat primename, kad vaistus reiktų vartoti atsakingai ir nevertėtų pasiduoti įvairioms reklaminėms akcijoms bei įsigyti vaistų daugiau negu reikia tuo metu.“