Kas vyksta Honkonge: įvykių analizė

Jau kelis mėnesius Hongkonge vyksta protestai „Okupuoti centrą“ (OccupyCentral). Tai yra akcija, nukreipta prieš Kinijos centrinės valdžios politiką, kuri riboja demokratiją Honkonge. Prieš kelias dienas pasirodžius pranešimams apie pasikartojantį policijos jėgos panaudojimą prieš taikius protestuotojus, galima įtarti, kad nė viena pusė nėra linkusi atsisakyti savo tikslų ir nusileisti.

Todėl konflikto intensyvėjimo galimybės nevertėtų atmesti. Vis dėlto, norint suprasti esamo ginčo situaciją, reikėtų žvilgtelėti į Honkongo istorijos puslapius ir apibrėžti dviejų konflikto pusių tikslus.

Honkongas – britų kolonija

Dar Pirmojo opiumo karo metu, kuris prasidėjo 1839 metais, Britų imperijai pasiekus pergalę prieš Kiniją, Honkongo sala buvo okupuota. 1842 metais Honkongui buvo suteiktas Britų Imperijos kolonijos statusas ir buvo įkūrtas laisvasis uostas, kuris Honkongą pavertė svarbiu ekonominiu centru, traukiančiu imigrantus tiek iš Kinijos, tiek ir iš Europos. Vis dėlto Honkongo administracinis valdymas priklausė išimtinai britams, o kinai neturėjo platesnių teisių dėl tuo metu vyravusių rasinių įstatymų.

Britų imperija dar labiau įtvirtino savo pozicijas po Antrojo opiumo karo (1856-1860), kada britų ir prancūzų jungtinės pajėgos įveikė kinus. Po šio karo Honkonge atsirado naujų teritorijų, o gyventojų skaičius stipriai didėjo dėl nuolat gerėjančių Honkongo ekonominių sąlygų. Imperija ir toliau siekė stiprinti savo pozicijas ir 1898 metais su Kinija sudarė 99 metų nuomos sutartį, pagal kurią britai galėjo naudotis Lantau sala ir nedidele Kowloon teritorija.

1937 metais prasidėjus Antrajam Kinijos – Japonijos karui ir kilus grėsmei Honkongui, tuometinis jo valdytojas, Geoffry Northcote, paskelbė Honkongo neutralitetą, tačiau tai netapo išsigelbėjimu ir Japonijos imperija užėmė Honkongą ir išlaikė jį okupuotą iki pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Pasibaigus karui, britai sugrįžo į Honkongą ir valdė jį iki pat 1997 metų.

Po karo nuniokotas Honkongas greitai atsigavo ir pradėjo greitą ekonominio augimo laikotarpį. Jungtinė Karalystė pradėjo plačias reformas: įvestas nemokamas vidurinysis mokslas, socialinės apsaugos sistema, būstų plėtros programa, kova su korupcija, šalia kinų anglų kalba tapo oficialia Honkonge. Tačiau jau aštuntojo dešimtmečio pradžioje Kinijai pradėjus skinti ekonominių reformų vaisius, Honkongo svarba sumenko, o Jungtinei Karalystei buvo sudėtinga administruoti taip nutolusią nuo Londono teritoriją. Dėl šių priežasčių buvo pradėtos Jungtinės Karalystės ir Kinijos derybos dėl Hongkongo perleidimo Kinijos administravimui.

Viena valstybės, dvi sistemos

Honkongo valdytojas Murray MacLehose dar 1979 metais inicijavo netiesiogines diskusijas su tuometiniu Kinijos vadovu Deng Xioping dėl Honkongo likimo. Vėliau, prasidėjus oficialioms deryboms, Kinija išreiškė poziciją, kad Honkongas turi būti įtrauktas į Kinijos sudėtį. Britams šiuo atveju buvo svarbiausia išlaikyti ekonominius ryšius ir kiek įmanoma stabdyti Honkongo visiško įsitraukimo į Kinijos sudėtį planus.

1984 metais tarp Kinijos ir Jungtinės Karalystės buvo pasirašyta deklaracija, kurios pagrindu Honkongas 1997 metais atiduotas Kinijos administavimui. Honkongas išlaikė išskirtinį statusą, jo valdymas buvo paremtas principu – viena valstybė, dvi sistemos. Honkongui buvo suteiktas specialaus administracinio regiono statusas. Honkonge išliko demokratinio valdymo sistema su atskira nuo Kinijos įstatymų leidybos institucija, renkamu valdytoju, išlaikyta rinkos ekonomika, įvestas Honkongo pagrindinis įstatymas, paremtas britiškąja teise. Honkongui buvo leista priklausyti tarptautinėms organizacijoms, pasirašyti tarptautinius susitarimus, tačiau išimtis nėra taikoma diplomatiniams bei kariniams santykiams su kitomis valstybėmis.

Pagal šį susitarimą toks Honkongo statusas turi išlikti 50 metų t.y. iki 2047 metų. Tačiau šiandieninė padėtis kelia daug klausimų dėl Honkongo specialaus statuso Kinijai intensyvinant inkorporacinę politiką, kuri lėmė Honkongo gyventojų nepasitenkinimą.

Kas ir kodėl okupuoja Honkongo centrą?

2013 metais sausio mėnesį, artėjant 2017 metų vyriausiojo Honkongo valdytojo rinkimams, Honkongo universiteto profesorius Benny Tai publikavo straipsnį, kuriame siūlė pradėti pilietinio nepaklusnumo akciją centrinėje Honkongo dalyje, siekiant daryti spaudimą centrinei valdžiai neriboti teisės į laisvus rinkimus. Vėliau buvo inicijuotas visuomeninio judėjimo „Okupuoti centrą su meile ir taika“ (angl. Occupy Center with Love and Peace) įkūrimas, kurio pagrindiniu tikslu ir tapo siekiai išlaikyti tarptautinius rinkimų standartus, kurie yra įtvirtinti pagal Honkongo pagrindinio įstatymo 45 straipsnį. Jis nurodo, kad vyriausiasis Honkongo valdytojas turi būti renkamas visuotinių rinkimų metu ir patvirtintas centrinės Kinijos vyriausybės.

Pagal šį straipsnį kandidatus siūlo nominuojantis komitetas, kuris turi remtis demokratinėmis procedūromis. Judėjimo aktyvistai pagrįstai baiminosi, kad centrinė Kinijos valdžia sieks riboti demokratinių rinkimų procesus, paskirdama be konsultacijų su Honkongo visuomene kandidatus užimti Honkongo valdytojo postą. Kaip atsaką Kinijos centinė valdžia pateikė nuomonę, kad „Okupuoti centrą“ judėjimas kelia neramumus, ardo stabilumą ir pateikia potencialiai smurtinę koncepciją. O dabartinis Honkongo vyriausiasis valdytojas CY Leung, kuris 2012 metais buvo išrinktas netiesiogiai, o Rinkimų komiteto, „Okupuoti centrą“ judėjimą pavadino nei taikiu, nei legaliu protestu bei pareiškė, kad imsis veiksmų užtikrinti tvarką.

Nepaisant to, iki 2014 metų vasaros buvo suorganizuota keletas taikių protesto akcijų, kuriomis buvo siekiama atkreipti centrinės valdžios dėmesį į Honkongo visuomenės nepasitenkinimą demokratijos ribojimui. Tuo metu į judėjimą aktyviai įsijungė Honkongo studentai, kurie remia „Okuputi centrą“ tikslus ir inicijuoja protestus. Svarbiu įvykiu tapo „Okupuoti centrą“ birželio mėnesį organizuotas neoficialus pilietinis referendumas, kurio metu savo balsą atidavė beveik 800 000 (apie 22 proc.) Honkongo gyventojų. Dauguma (beveik 90 proc.) pasisakė už tai, kad Honkongo parlamentas turėtų vetuoti bet kokius centrinės valdžios pasiūlymus, kurie ribotų laisvą Honkongo gyventojų apsisprendimą dėl 2017 metų vyriausiojo valdytojo rinkimų. Tačiau politinis elitas Pekine referendumą įvardijo kaip nelegalų ir anti-kinišką, kuris priešina Honkongo ir žemyninės Kinijos gyventojus. Taip pat buvo išplatintas pareiškimas, kad vyriausiasis Honkongo valdytojas turi būti išrinktas pagal visuotinės rinkimų teisės principus, tačiau kandidatai bus tvirtinami „plataus atstovavimo nominavimo komisijos“, kuri turi atrinkti kandidatus, kurie „myli savo šalį ir myli Honkongą“.

Toks Kinijos centrinės valdžios atsakas įžiebė aktyvesnius protestuotojų veiksmus. Studentai rugsėjį pradėjo paskaitų boikotą, o 26 mėnesio dieną suplūdo į Centrinę aikštę šalia Centrinės vyriausybės atstovybės. Jau 28 dieną buvo paskelbta apie oficialią „Okupuoti centrą“ akciją, kurios metu žmonių minios blokavo visus praėjimus link Centrinės valdžios atstovybės ir Vyriausiojo valdytojo rezidencijos. Didelės policijos pajėgos siekė sustabdyti protestuotojus panaudodami ašarines dujas, lazdas. Toks jėgos panaudojimas ne tik kad neišvaikė protestuotojų, bet padidino jų gretas. Tą naktį protestų simboliu tapo skėtis, kurio pagalba protestuotojai bandė apsisaugoti nuo ašarinių dujų. Protestai buvo pakrikštyti „Skėčių judėjimu“, kuris dėl didelio masiškumo tapo necentralizuota, savireguliuojančia akcija.

Situacija Honkonge iki šiandien yra mažai pakitusi. Būriai žmonių nuolat blokuoja centrinę miesto dalį, centrinė Kinijos valdžia ignoruoja protestuotojų reikalavimus. Viešojoje erdvėje vis daugiau girdima apie Pekino šalininkų akcijas, policijos jėgos panaudojimą prieš protestuotojus, o tarptautinės politikos apžvalgininkai sunkiai prognozuoja galimą išeitį iš tokios padėties, netgi linksniuodami „Okupuoti centra“ ar „Skėčių judėjimą“ kaip Azijos Maidaną, kuris nuvertė prorusišką valstybinę valdžią Ukrainoje. Analogijų tarp šių procesų galima surasti, tačiau verčiau reiktų atkreipti dėmesį į Kinijos centrinės valdžios galimus veiksmus.

Honkongas rytoj

Nuo pat 1997 metų, kai Honkongas buvo perleistas Kinijos administravimui, centrinė valdžia Pekine į Honkongą žvelgė kaip į ekonominę zoną, kurią reikia išnaudoti. Honkongo valdymo sistema palaipsniui slinko į centrinės valdžios rankas, siekiant riboti demokratinius procesus ir išlaikyti Honkongą „labiau kinišką“. Tačiau toks apsisprendimo laisvės ribojimas neliko be Honkongo gyventųjų dėmesio, kurie Honkongą mato kaip demokratišką vienetą. Yra svarbu paminėti, kad 150 metų trukusiu Jungtinės Karalystė valdymo metu, centrinė valdžia priklausė vien tik britams, tačiau socialinė politika bei žmogaus teisių pagrindai, kurie vėliau įtvirtinti Honkongo pagrindiniame įstatyme, išliko Honkongo visuomenės sąmonėje, todėl Kinijos centrinės valdžios inkorporacinė politika, siekiant riboti Honkongo demokratiją, sukėlė didelio masto rezonansą.

Demokratiški aktyvistai yra stipriai motyvuoti ir sunku pasakyti, ar lengvai pasitrauks iš Honkongo gatvių. Demokratinių rinkimų sąrašą toliau pildo skundai dėl oro taršos, Pekino diegiamos švietimo sistemos. Tačiau nereikėtų manyti, kad protestai Honkonge apeliuoja į visos Kinijos valdymo sistemą ir sunku tikėtis galimų tokio tipo protestų žemyninėje Kinijoje. Įdomu tai, kad kaip atsakas į tokius reikalavimus, iškilo kita stovykla, garsiai šaukianti „Mylėk vieną šalį, mylėk Honkongą“. Vis dėlto sulaukiama pranešimų, kad centrinė valdžia galimai moka tokiems pro-Pekino pozicijos pasekėjams. Taip pat centrinė valdžia naudoja cenzūros metodus, nušviesdama įvykius Honkonge, žemyninės Kinijos spaudoje, kur demokratiški protestuotojai yra įvardijami kaip „radikalios opozicinės pajėgos“ ar „valstybės priešai“, taip siekiant užkirsti kelią galimoms „Okupuoti centrą“ analogijoms kituose Kinijos miestuose.

Atsiminus, kad Honkongas yra vienas svarbiausių pasaulio finansų centras, iškyla dar vienas pasyvesnis veikėjas, kurio nuomonė vis dėlto yra svarbi. Tai – verslo atstovai. Dar 2013 metais Honkongo verslininkų susivienijimai pasirašė pareiškimą, kuriame smerkia „Okupuoti centrą“ veiklą kaip sukeliančią nesaugumą ir gyventojų priešiškumą. Nors iki šiandien šių veikėjų nuomonė nepakito, vis dėlto buvo išreikšta neigiama pozicija dėl policijos jėgos naudojimo. Logiška, kad verslo atstovams nėra naudingas nestabilumas Honkonge, kuris gali tiesiogiai paliesti jų kišenes.

Akivaizdu, kad Kinijos centrinė valdžia kiek įmanomą stengsis stabdyti įsiplieskusius protestus, kadangi vienas pagrindinių Kinijos vidaus politikos prioritetų yra stabilumas. Tolimesnė protestų eskalacija, nors sunkiai tikėtina, gali persimesti į žemyninę Kinijos dalį, o tai būtų nepalanku Kinijos valdančiajam elitui. Tačiau sunku tikėti ir tuo, kad Kinija galėtų pakartoti 1989 metų Tianmenio aikštės įvykius, kada protestai buvo užgniaužti, panaudojus brutalią jėgą. Galima manyti, kad Kinijos centrinė valdžia pradės dialogą dėl rinkimų teisės ar kandidatų nominavimo tvarkos pakeitimų, tačiau kartu ieškos kitų, plika akimi nematomų svertų išlaikyti Honkongo kontrolę. Tokiu atveju, demokratiškiems protestuotojams vertėtų susirinkti po vienu bendru „skėčiu“, sudarant vieną iniciatyvinį centrą, ir aiškiai apibrėžti savo reikalavimus.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!