1786-aisiais pasirodė pirmieji liudijimai, kad po apylinkes blaškosi nerami E. Kedward dvasia.
Vaikystės tragedija
E. A. Kedward tėvas buvo velsietis, motina – airė. Per gimdymą mergaitės motina mirtinai nukraujavo, todėl tėvas buvo vienintelis Eilis artimas žmogus, globėjas ir maitintojas. 1739-aisiais per airių žemdirbių maištą mergaitės tėvas buvo mirtinai nukankintas, o jo palaikai išdarkyti dukters akivaizdoje. Dešimtmetei Eilis teko iškęsti ne tik vienintelio artimo žmogaus netektį, bet ir maištininkų smurtą, prievartą bei patyčias.
Po ilgos kankinimų nakties E. Kedward kūnas buvo atsainiai užmestas ant mirusio tėvo ir uždengtas medžių šakomis. Stingdančiame šaltyje, gūdžiuose Airijos miškuose palikta mirti dešimtmetė mergaitė suprato, kad vienintelė jos viltis išsigelbėti – mėginti sušilti nuo mirusio tėvo kūno.
Paryčiais vietos atsiskyrėlio rasta leisgyvė Eilis buvo nugabenta į mažytę pašiūrę, kur ilgas savaites slaugyta pagal pirmykščius twana genčių papročius ir okultizmo praktikas. E. Kedward gyvybė gelbėta įvairiausiais netradiciniais būdais, tarp kurių, manoma, buvo naudojami ir psichiką veikiančių žolelių nuovirai bei transitus fluvii – raganų šifrai.
Negandų laikotarpis
Miškų glūdumoje atsiskyrėlio globojama E. Kedward atgavo fizines jėgas, tačiau psichika buvo negrįžtamai pažeista. Patyrusi siaubingą sukrėtimą, gyvendama atokiau nuo žmonių, propaguodama okultizmą ir neturėdama jokių socialinių įgūdžių, mergina stokojo suvokimo apie normalų visuomeninį gyvenimą.
Transitus fluvii kalbą Eilis suprato kur kas geriau negu bendravimo kalbą. Ją išgelbėjęs atsiskyrėlis išmokė E. Kedward raganavimo, mistiškų apeigų, ceremonijų, užkalbėjimų, netgi prakeiksmų.
1739-aisiais Airiją apėmusi „Didžioji šalna“ pasireiškė klimato kataklizmomis, visuotine karštine, badu, prastu derliumi ir darganomis, kurios tęsėsi dvejus metus ir nusinešė tūkstančius žmonių gyvybių, tarp jų ir Eilis globėjo. Vyras mirė 1741-aisiais nuo sunkios dizenterijos formos. Aukų kūnais buvo nuklotos ne tik miestų prieigos, bet ir miškai, o pakelės grioviai tapo daugybės mirusiųjų kapavietėmis.
„Didžiosios šalnos“ laikotarpiu Airija neteko apie 300 000 gyventojų. Dvylikametė E. Kedward, patyrusi dar vieną negailestingą likimo smūgį, neteko sveiko proto. Po kelių dienų klaidžiojimo Cork apylinkėmis, pamišusi mergaitė buvo pastebėta atsitiktinių praeivių ir atiduota gydyti į Baconsthorpe prieglaudą, kur praleido keletą metų.
Pabėgimas iš Airijos
1753-iaisiais E. Kedward Baconsthorpe prieglaudoje pastojo septintą kartą. Nė vienas jos kūdikių neišvydo dienos šviesos, nes moters organizmas nepajėgė jų išnešioti. Visi Eilis nėštumai buvo prievartos ir gydytojų neapdairumo padariniai.
Ilgi metai Baconsthorpe psichiatrijos skyriuje greta šizofrenikų, pamišėlių ir maniakų dar labiau komplikavo E. Kedward fizinę ir psichologinę būklę. Manoma, kad praėjus mėnesiui po septintojo kūdikio netekties, Eilis prieglaudoje nužudė aštuonis žmones, kurie buvo atsakingi dėl visų jos siaubingų išgyvenimų šioje vietoje.
Norėdama pabėgti iš prieglaudos, Eilis kurį laiką slėpėsi tuose pačiuose miškuose, kur buvo nužudytas tėvas. Keletą savaičių praktikuodama okultizmą ir pasinėrusi į transitus fluvii užkalbėjimus, moteris miške kiekvienam negimusiam kūdikiui surengė apeigų ceremoniją, pažymėtą mistiškais transitus fluvii ženklais. Penkiolika metų visiškai izoliuota nuo žmonių ir visuomenės, 1768-aisiais Eilis Abaigeal Kedward pasivadino Elly Kedward.
Apvogusi Cork gyventojų namą, moteris turėjo užtektinai pinigų pradėti naują gyvenimą. Su vogtais tapatybės dokumentais pateko į laivą, plaukiantį iš Airijos į JAV. 1769-ųjų vasarą Maryland valstijos Bleiro miestelyje įsikūrė nauja gyventoja...
Girios prakeiksmas
Miškinga vietovė, žinoma kaip Black Hills, buvo apgaubta įvairiausių prietarų ir mistiškų pasakojimų dar iki E. Kedward istorijos. Vietos indėnai iš tolo vengė šios girios tikėdami, kad joje tūno blogio jėgos ir piktosios dvasios. Dar 1630-aisiais anglų pulkininkas, pavarde Blair, paprašė vietos indėnų genties padėti kariams apsižvalgyti po Black Hills girios teritoriją.
Vietos gyventojai, bijodami Anglijos karių keršto, neatsisakė padėti, tačiau slapčia suplanavo sabotažą prieš pulkininko Blair dalinį. Nepaisant gudrios indėnų pasalos, Blair ir jo vyrai Black Hills girioje įrengė fortą, kuris padėjo apsisaugoti nuo vietos indėnų genčių puolimo. 1634-aisiais forto apylinkėse buvo įkurtas bloga lemtimi pažymėtas Bleiro miestelis.
Kaltinimai raganavimu
Nepraėjus nė metams po E. Kedward atvykimo į Bleiro miestelį, keletas vietinių vaikų apkaltino ją raganavimu. Miestelio žmonėms mažieji pasakojo, kad Elly prisiviliojo juos į savo namus ir kiekvienam jų adata įdūrusi į pirštą paėmė po lašelį kraujo.
Nors pati moteris teigė mėginusi sukurti vaistus nuo nežinomos ligos, tačiau miestelio gyventojai apkaltino ją raganavimu ir prostitucija. Tada surišę Elly rankas, kojas ir uždengę akis nutempė į Black Hills girią, kur ant kūno išraižę raganas žyminčius ženklus pakabino ant medžio ir paliko mirti.
Kasdien Bleiro gyventojai ateidavo patikrinti, ar Elly gyvybė jau užgeso, tačiau žiauriausi kankinimai neatėmė moters gyvybės. Galutinai nusprendę, kad E. Kedward yra ragana, kurios nesunaikina žmonių gyvybei pavojingi sužalojimai, miestelėnai nusprendė, jog per žiemą paliktas kūnas sušals, ir piktoji dvasia pati jį paliks.
Blair raganos prakeiksmas
Atėjus pavasariui Bleiro miestelio gyventojai buvo įtikėję, kad E. Kedward mirė nuo bado, šalčio ir išsekimo. 1786-aisiais paslaptingomis aplinkybėmis dingo visi vaikai, kurie apkaltino Elly raganavimu. Kiekvieną mėnesį mistiškomis aplinkybėmis Bleiro miestelis netekdavo keleto gyventojų.
Kai kurių šeimų namai sudegė dėl vidurnaktį kilusio gaisro, kai kurie žmonės buvo rasti paskendę šalimais esančiame upelyje, kiti – dingo be žinios. Pasklidus kalboms apie E. Kedward dvasią, klaidžiojančią Bleiro apylinkėse, likusieji miestelio gyventojai paliko namus ir išvyko ieškoti saugaus prieglobsčio, prisiekę niekada gyvenime neminėti E. Kedward vardo.
Kone keturis dešimtmečius Bleiras buvo laikomas miestu vaiduokliu, kuriame nebuvo nė gyvos dvasios, tačiau sklandė galybė legendų. 1809-aisiais buvo publikuota nežinomo autoriaus knyga „The Blair Witch Cult“. Vienintelis išlikęs šios knygos egzempliorius saugomas Maryland valstijos visuomenės istorijos muziejuje, Baltimorės mieste.
Įdomu
1820-aisiais verslininkas Burkitt iš valstybės įsigijo apleistą Bleiro miestelį, renovavo visus apleistus pastatus ir pašventino namus. 1824-aisiais pervadino šį miestelį į Burkittsville. Šis miestas iki šiol egzistuoja Maryland valstijoje.
1828-aisiais Burkittsville miestelyje dingo mergaitė vardu Eileen Traecle. Kartu su ja žaidę vaikai teigė, kad mergaitę į greta esantį upelį įtraukė iš vandens išnirusi balta ranka. Nors upelis buvo negilus, tačiau vargšelės kūno niekam nepavyko rasti. Praėjus keletui savaičių po Eileen dingimo, šalia upelio buvo rasti iš medinių pagaliukų sudėlioti transitus fluvii ženklai.
1886-aisiais keturmetė Robin Weaver dingo Black Hills girioje. Išsigandę mergaitės tėvai suorganizavo paieškas, tačiau vėlai vakare Robin sugrįžo namo pasakodama, kad girioje sutiko moterį, kuri vaikščiojo pėdomis nesiekdama žemės ir nusivedė ją į apleistą miško trobelę.
Nurimus panikai dėl dingusios R. Weaver, miestelėnai niekaip nesulaukė grįžtančios paieškos grupės, todėl patys leidosi jos ieškoti. Pirmosios grupės žmonių kūnai buvo rasti prie Coffin uolos, netoli tos vietos, kur prieš penkis dešimtmečius tariamai nuskendo E. Traecle.
1940-aisiais Burkittsville apylinkėse vėl pradėjo dingti vaikai. Miestelio gyventojai ir policijos pareigūnai pradėjo įtarinėti naująjį gyventoją Rustinʼą Parrʼą, kuris prieš kelis metus buvo įsigijęs miško trobelę Black Hills girioje. Po kelių mėnesių intensyvaus tyrimo R. Parrʼas pats prisipažino užbaigęs savo planą.
Policijai atvykus į jo namus buvo rasti septynių vaikų palaikai, o pats vyras teigė, kad jam taip pasielgti liepė moters balsas, kurį jis nuolatos girdėjo ir kuris liovėsi tik nužudžius septintąją auką. Žudikas buvo pakartas, o tragiškais įvykiais paženklinta jo miško trobelė – sudeginta iki pamatų.
1999-aisiais pasaulio kino teatruose buvo pristatytas filmas „Projektas: Bleiro ragana“. Nors pats filmas yra vaidybinis, tačiau jame itin tiksliai atkurti 1994 m. spalio 20–28 d. įvykiai. Trys Montgomery koledžo studentai atvyko į Burkittsville miestelį pakalbinti vietos gyventojus savo dokumentiniam filmui apie Bleiro raganą. Jis turėjo būti skirtas kinematografijos kurso baigiamajam darbui. Visi jie dingo Black Hills girioje be žinios.
Šiek tiek vėliau apleistoje miško trobelėje buvo rastos kino kameros juostos, kuriose įamžintos pirmosios studentų dienos miške. Tačiau jų tolesnis likimas vis dar apgaubtas mistika, o kūnai taip ir nerasti.
Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!
