Būryje žmonių, kurį sudaro 95 proc. moterų. Tokioje darbovietėje kasdien verda aistros: pavydas, apkalbos, intrigos, šmeižtas.... Tokia kasdienybė. Visada tikėjau, kad pasaulyje egzistuoja draugystė, nuoširdumas (naivuolė, ar ne?), bet pradėjusi dirbti savo dabar jau buvusioje darbovietėje supratau, kad norint būti moteriško kolektyvo dalimi, turi arba tapti dviveide būtybe, kuri į akis šypsosi, o už akių spjaudosi, arba išeiti ir palikti visas jas pūti ir nuodytis toliau. Taip aš ir padariau.
Žinote, nesu aš iš tų, kurios moka veidmainiauti. Daugelis sako, kad tai neva moteriška prigimtis – dviveidiškumo talentas, bet aš ne tokia. Aš kaip atversta knyga – visas mano emocijas ir jausmus galima įskaityti veide, akyse. Neslepiu nepasitenkinimo, jei tokį jaučiu. Šypsausi tik tiems, kurie tos šypsenos nusipelno. Ir nesu padlaižūnė, kuri vardan aukštesnio posto ar didesnės algos „bučiuos valdžios užpakalius“ ar lįs pas juos po antklode. Ne, aš ne tokia.
Taip, neabejoju, kad jau dabar yra tokių, kurie galvoja: „brangioji, juk tu dabar liežuvauji“. Nejaugi? Matote čia bent vieną vardą ar pavardę? Ar bent vienas žmogus čia atpažins save? Na, nebent esate viena tokių – nuodais persisunkusių pavyduolių. Visas šitas rašymas tiesiog mano minčių srautas – susikaupusių emocijų pliūpsnis, kuris ilgai kaupęsis galiausiai išsiveržė.
Taip, darbas moterų kolektyve ne iš lengvųjų. Tokioje vietoje jauti nuolatinę įtampą, konkurenciją ir pavydą. Viena tavęs nemėgsta, nes tu gražesnė (jos akimis), kita dėl to, kad esi už ją protingesnė, trečia, nes tave labiau vertina viršininkas, ketvirta – dėl to, kad tu jauna.... Bet čia tik priežastys. Įdomiausia yra tai, kas seka toliau. Veiksmai.
Kai senosios motinėlės pajaučia grėsmę, atėjus naujam žmogui, jos pradeda veikti. Ir veikti jos gali pačiais įvairiausiais ir nešvariausiais metodais. Vienas jų: nuolatinis šnipinėjimas. Esi nuolat sekama, kada ateini į darbą (neduok Dieve, pavėlavai dvi minutes), kada eini pietauti (o siaube, liko 10 minučių, o tu dar bėgi iki parduotuvės jogurto), kada išeini iš darbo („matai, ji ir vėl penkiomis minutės anksčiau plaunasi“).
Sekama esi ir darbo metu: ka veiki, ko neveiki, kodėl veiki ir kodėl neveiki... Ir tai daro ne viršininkas ar jo pavaduotojas. Tai daro lygiateisės tavo kolegės, kurios į akis vaidina dar ir nuoširdžias drauges, kuriomis gali pasitikėti. Iš karčios patirties sakau: niekada niekuo nepasitikėkite darbe. Ir gerai apgalvokite kiekvieną savo tariamą žodį, nes čia kaip teisme „viskas gali būti panaudota prieš jus“.
Taigi, trečiasis veiksmas, kurio gali imtis šios kolegės, yra skundimas. Nebūtinai tiesioginis. Tą jos daro labai gudriai – iš lūpų į lūpas. O juk visi žinome sugedusio telefono principą, ar ne? Tai va. Galų gale viršininką pasiekia maždaug tokia žinia: „į darbą ji ateina kada nori, išeina irgi kada užsimaniusi. Pietų pertrauka trunka dvi valandas, o ir darbo vietoje ji tik „Facebook‘e“ naršo. Galiausiai, į kiekvieną prašymą padėti atšauna sakiniu „o man nepriklauso“.
Tiksliai taip dvi minutės vėlavimo virsta atėjimu į darbą kada nori, o išėjimas pietauti, likus 10 minučių iki pertraukos pabaigos (nesvarbu, kad grįžti spėji laiku) – dviejų valandų trukmės pietų pertrauka. Ir tai dar ne viskas. Visos jos (nesvarbu, kokias pareigas jos užimtų) trokšta vadovauti.
Visos jos mėgina tau nurodyti, ką tu turi daryti ir ko, pasak jų, daryti negali. Jei mėgini priešintis jų valiai, tada jos imasi veiksmų. O juos jau nupasakojau. Svarbu paminėti, kad vadovavimui itin ryžtingai nusiteikusios tos, kurios šildosi po vadovo „sparneliu“. O tokių atsiranda beveik visada. Tokia moteris jaučiasi vyriausiaja gyvačių motinėle ir sau leidžia viską. Taigi, patekus į tokį kolektyvą yra trys išeitys: pirma – tapti tokia, kaip jos (t.y. naudoti jų ginklus prieš jas pačias), antra – priešintis ir paragauti karčių motinėlių nuodų, trečia – trenkti durimis ir išeiti. Man trečioji išeitis buvo priimtiniausia.
Sakysite, esu silpna? Galbūt, tačiau tapti dar viena intrigante aš nenorėjau. Tokių šiame pasaulyje ir taip netrūksta. Apskritai, apsižvalgius aplinkui pasigendu paprastų žmogiškųjų vertybių: draugiškumo, nuoširdumo, savitarpio supratimo ir pagalbos vienas kitam.
Gal čia kalba mano dar jaunatviškas pasaulio idealizavimas, bet kol mano sąraše šios vertybės yra, tol nuo tokių darbuotojų kolektyvų aš bėgsiu kuo toliau. Po kiekvienos sunkios ir „apnuodytos“ dienos darbe, kai grįžusi namo apsipildavau ašaromis, mano mylimas vyras kartojo: „tu esi už jas geresnė – paremk smakrą lazda, jei reikia, ir eik aukštai iškėlusi galvą“. Būtent tą aš ir darau. O tos moterys ir merginos... Joms telinkiu sėkmės – mėgaukitės viena kitos nuodais it saldžiu nektaru ir gyvenkite laimingai.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pasidalinti savo patirtimi? Papasakoti apie tai, kad intrigos darbe egzistuoja taip pat kaip ir mokykloje? Atskleisti, kaip pasipriešinote bjauriam kolegų elgesiui?
Jūsų minčių laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Darbas“.
Savo mintimis taip pat galite pasidalinti žemiau: