- Tu dabar ir prieš 10 metų... Ar visada gyvenai 100 procentų?
- Aš nieko nesigailiu. Esu ne koks cheminis junginys, kurį galima būtų išmatuoti procentais. Mano kartos piliečius teisingiau būtų matuoti litrais... Bet tai, kas yra dabar, yra rezultatas to, ką aš tada padariau arba ko nepadariau. Man visiškai aišku, kad geriausias kūrinys yra Mykolas (sūnus – red. past.). Bet šioje kūryboje, aišku, ne mažiau dalyvavo ir Monika.
- Koks tau jausmas būti tėčiu?
- Puikus jausmas, dabar kitaip gyvenimo ir neįsivaizduoju. Dar prieš sūnaus gimimą supratau, kas manęs laukia. Aišku, daugiau teoriškai. Dabar turi gyventi pagal sūnaus tau nustatytas taisykles ir režimą. Su juo, kaip su kokiu mažu diktatoriumi, tikrai nepasiginčysi. Nori žaisti, tai turi žaisti, ir tu jam nepasakosi, kad esi užsiėmęs ar nori dar ko nors.
- Esi griežtas tėtis?
- Kaip gali būti su juo griežtas? Ir ką pasieksi su tuo griežtumu? Tik stresą įvarysi. Ir ką jis tokio turi padaryti, kad jį turėtum bausti? Jeigu darželyje susimuštų su vaikais, gali jam paaiškinti, kad taip daryti negalima. Ir dar reikia mokėt išaiškint. Aš esu visai kitos kartos negu mano tėvai ar seneliai. Anksčiau viskas buvo daug žiauriau ir vaikai iš viso jokių teisių neturėjo. Mykolas gimęs po Mergelės ženklu ir yra visiškas pedantas, super tvarkingas, išmeta viską, kas ne vietoj guli, į šiukšlių dėžę. Kartą išmetė visus valdymo pultelius. Teko pirkti naujus. Na, bet iš to tik pasijuokėm.
- Prioritetų tvarka, kas yra Tau svarbiausias dalykas?
- Sūnus ir žmona. Visų situacijų pilnatvė. Viskas susideda iš žmonių, būsenos ir iš to, ką darai. Svarbiausia yra harmonija, kuri tai atsiranda, tai vėl susimakaluoja. Nežinau, ar kam nors tai yra pastovu, nes man tai kintantis dalykas. Yra toks filmas „Stalkeris“. Tai štai. Tie takeliai, kurie buvo saugūs praeitais metais, dabar pasidaro labai pavojingi. Viskas kinta. Keitiesi tu, aplinka, laikmetis. Ir jeigu bandytum daryti viską iš naujo, kaip ir kokią nauja kolekciją, ji būtų visiškai kitokia.
- Kaip sekasi išbalansuoti tarp šeimos ir kūrybinio darbo?
- Viskas įmanoma. Tu pats juk susikūrei tokį gyvenimą, niekas tau jo neprimetė. Tiesiog kai turi vaikų, viskas pasidaro labai konkretu. Turi viską padaryti daug greičiau ir per tam tikrą trumpą ramybės laiką. Bet susispaudi ir viskas pavyksta, tiesiog anksčiau tą laiką išeikvodavai kitiems nereikalingiems dalykams. Laiko iš tikrųjų nėra mažiau. Tik visiškai kitoks ritmas. Vaikai nemaišo, jeigu tu jų neturi 10 ir neaugini jų vienas.
- Ar kada nors patiri jausmą, kad gyvenimas eina pro šalį, kad kažko nedarai, ką turėtum daryti?
- Matai, pas mus žmonės galvoja, kad jeigu jie neturi trijų pilių arba dešimt jachtų Viduržemio jūroje, tai gyvenimas eina pro šalį. Tai bendra situacija Lietuvoje ir pasaulyje, kad turi būti sėkmingas, turtingas ir visoks kitoks. Bet kai suvoki, kad gali būti ir kitaip arba kad tu gyveni taip, kaip nori ir neturi kažko aukoti dėl to, tai man neatrodo, kad gyvenimas eina pro šalį. Aš vis tiek jį bent stebiu, net jei jis sėlina tyliai pro šalį. Na, jeigu negaliu būti savo gyvenimo režisieriumi, tai gal tas, kuris viską sprendžia, bent leis pareguliuoti šviesas svarbiausiose scenose...
- Ar norėtum žinoti ateitį?
- Nemanau, kad turėčiau tai žinoti. Mano gyvenime buvo visokių periodų. Tik labai norėčiau, kad mano kiekviena kita diena būtų įdomi. Nors vis tiek bus kitokia, negali to prognozuoti. Ir jei tu pradėsi labai planuoti, Dievas iš tavo planų tiesiog pasijuoks. Reikia planuoti darbus, aš tai visą laiką darau, bet esu pasiruošęs viską keisti, jei tai neatitinka mano vidinės būsenos ar dar kažko. Aš galiu keisti bet ką. Aišku, tam tikrose ribose. Gali kartais paleisti situaciją, kad ji rutuliotųsi savaime, bet vis tiek turi stebėti. Arba bent turėti iliuziją, kad gali jai daryti nors kokią įtaką.
Ir ši kolekcija labai keitėsi. Nuo to, kokie buvo pirmieji eskizai, pasikeitė viskas. Tai matysis ir pristatyme. Kiekvieną kartą, padaręs ką nors naujo, tu turi tai pamiršti ir atgimti iš naujo. Tu privalai sau būti pavasaris. Negali stovėti vienoj vietoj. Tobulėti – gal per skambiai pasakyta, bet turi kažkaip transformuotis-evoliucionuoti.
- Kokių turi tikslų gyvenime?
- Aš noriu, kad mano šeima būtų laiminga, tai pirmas dalykas. Toks paprastas ir kartu labai sudėtingas tikslas. O šio tikslo siekiamybė yra kiekvienos dienos darbas. Ir kolekcijų kūrime, ir maisto gaminime. Bet tai nereiškia, kad aš žinau tą formulę, kaip tai pasiekti, nes viskas būtų pernelyg paprasta.
- Ar turi didelę svajonę? Ar beprotišką mintį, kuri neduotų ramybės?
- Mano svajonės yra labai paprastos. Neturiu kažkokių didelių iliuzijų ar svajonių. Bet, sakykim, jeigu tu nusiperki loterijos bilietą, tai turi būti pasiruošęs laimėti. Taip ir su svajonėm. Jeigu turi kažkokių didelių svajonių, turi jas ir įgyvendinti. Dabar aš turiu svajonę gerai padaryti kolekcijos pristatymą, o paskui žiūrėsim. O šiaip tikiuosi, kad nesu visiškas idiotas, kad visiems garsiai pasakočiau savo svajones.
Iš tikrųjų aš noriu daryti tai, kas man yra įdomu, ir kuo mažiau galvoti apie buitį. Štai ko aš noriu. Bet suprantu, kad tai yra iliuzija, nes apie buitį vis tiek visada reikės galvoti, ir ne visada tu darysi tik tai, kas tau įdomu. Bet tai būtų rožinis idealas. Net žymiausi režisieriai dažniausiai turi prodiuserį, kuris reguliuoja ir koreguoja jų idėjas bei norus. Taigi arba tu turi prodiuserį, arba tavo situacija yra prodiuseris. Nes reikia suprasti, kur tu kuri – tai yra maža šalis, riboti finansai ir t.t. Bet visada turi laisvę pasirinkti, ką daryti ir kuo būti...
Kas bamba ant Lietuvos, kad čia yra viskas blogai, gali bet kada išvažiuoti. Čia kaip su šeima – tu gali burbėti ant savo artimųjų, bet jų nepakeisi. Tai kaip pelkė, kuri kartais išdidėja, o kartais nusenka. Bet joje pavasarį žydi gėlės, auga skaniausios uogos, atskrenda reti paukščiai, svarbu tik mokėti kaip Miunhauzenui laikyti save už plaukų, kai jau jauti, kad pradedi skęsti ir ima trūkti oro.
Kurdamas ir gyvendamas Lietuvoje tu nesi izoliuotas - bet kada gali nusipirkti bilietą ir lėkti kur tik nori, bet aišku, kad tiems, kuriems reikia kažkokios refleksijos iš didelio miesto, žmonių margumyno, emocionalios publikos, tai šito gėrio tikrai čia nerasi. Gera sena kinų patarlė sako: Neieškok verdančioj sriuboj šaltos mėsos!
- Kaip įsivaizduoji savo svajonių atostogas?
- Iš tiesų svajonių atostogos man būtų laiko mašina. Ir nereikia net labai daug keliauti – užtektų 15-20 metų į praeitį, į tą raudonų švarkų laikotarpį - būtų labai įdomu... Jeigu kas turite pas save garaže - būtinai praneškite... redakcija turi mano telefoną. Nors manau, kad pirmosios laiko mašinos bus labai netobulos ir dar nežinia į kokį laikotarpį per klaidą gali pakliūti... dar koks dinozauras suvalgys arba inkvizicija ant laužo sudegins...
Ta laiko mašina tikrai egzistuoja. Juk kai tu sutinki savo klasiokus, supranti, kad jeigu gyventum kitaip, būtum toks, kaip jie. Ne geresnis ar blogesnis, tiesiog kitoks. Tai ir yra laiko mašina. Kai sutikti savo draugus, su kuriais draugavai prieš 19 metų – tai irgi laiko mašina. Net ir tavo vaikas yra laiko mašina. Juk tu matai, kad jis šypsosi kaip tavo močiutė. Arba kažką daro kaip senelis.
Nauja mano kolekcija - irgi laiko mašina, nes jos tema - viduramžių ir renesanso menas šiuolaikiniame kontekste, šios netobulos, mažytės laiko mašinos keliauninko akimis.
