Atsidūrėm pas jį, apturėjom audringą naktį, jaučiau didžiulę aistrą, buvo nepakartojama. „buvo geras vakarėlis“. Po to jis man rašė gašlias žinutes, dar kartą pasimylėjom po savaitės, susitiko su manim girtas ir neaišku ar pamena, kad mylėjomės ir antrą kartą.
Po to buvo ir trečias kartas, paskutinis. Ryte išėjau nepastebėta, nes nežinojau, kaip reikės bendrauti, kai atsibus. Taip buvo gera žiūrėti, kai jis miegodavo rytais kaip kūdikis, nekaltas ir tyras. Bežiūrėdama į miegantį Igorį (vardas pakeistas), nejučia jį įsimylėjau.
Sunku buvo tvardyti emocijas, bet niekam nepasakojau. Ir kai jis man vėl parašė gašlią žinutę, atskleidžiau jam savo jausmus. Pasakiau, kad esu neabejinga. Jis nustebo ir pasakė, kad man nieko nejaučia. Turbūt būtų norėjęs dar kada pakvailioti, bet rimtai į mane nežiūrėjo. Pasakė, kad jam atsibodo toks gyvenimo būdas, kad nori rimtų santykių, tik, aišku, ne su manim.
Jaučiuosi taip, kad jis manim pasinaudojo, aišku, ir pati buvau kvaila, atsidaviau spontaniškai, apimta didžiulės aistros, bet labai norėjau artumo, tikėjau, kad ir jis mane gali įsimylėti.
Dabar jis turi merginą, į mane net nežiūri, nesisveikinam, apsimetam, kad vienas kito nepažįstam. O aš kenčiu jau metus. Tai mane žudo. Žinau, kad turiu jį pamiršti, kad jis ne man.
Jaučiuosi kvaila, nuolat apie jį galvoju. Naujų santykių neišeina sukurti, nes vyrai, su kuriais susipažįstu, nei trupučio jam neprilygsta. Igoris perspektyvus, savim pasitikintis, kūrybingas, arogantiškas ir nevengiantis ironijos vaikinas. Visi kiti aplinkui - tik pilka masė.
O aš jaučiuosi kaip paskutinė kvailė. Ir negana to, dar kuriu kvailas iliuzijas, kad mes skirti vienas kitam, kažkuo panašūs, turime tobulą seksualinį suderinamumą. Nerandu vyro, kuris mane trauktų taip seksualiai, kaip jis. Bet nenoriu likti senmerge.
Prašau, padėkite, nežinau, ką daryti, kaip liautis apie jį galvojus. Pas psichologą eiti negaliu- per brangu, o poliklinikoje skiria per mažai laiko, 40 min man neužteks. Maldauju nurodykite gaires, kaip turėčiau elgtis. Kaip man jį pamiršti? Ar aš beprotė?
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
Jūs rašote, kad norite nustoti galvoti apie vaikiną, su kuriuo tris kartus mylėjotės ir kuris nenori tęsti su jumis santykių. Jūs jam buvote tik sekso partnerė. Jums šis vaikinas yra kažkas daugiau - apie jį jūs svajojate kaip apie idealų gyvenimo draugą, esate juo susižavėjusi. Ar jūs beprotė?
Tam tikra prasme taip. Juk susižavėjimas ir įsimylėjimas yra panašūs į beprotystę. Ir nors jos turi praktiškos naudos - ruošia mus ilgamečiams santykiams - šios būsenos neišvengiamai išblėsta ir praeina. O jūsų vaikinui net ir neprasidėjo. Kodėl tokia beprotystė vyksta ir vykta aplinkui jus?
Pagalvokime logiškai. Kai mes susižavime kuo nors, tas žmogus atrodo mums pats nuostabiausias. O kitiems, neįsimylėjusiems - neatrodo. Įsimylėjimas padidina šansus suartėti, o po kiek laiko - prisirišti, todėl žmonių istorijoje įsimylėjimas įsitvirtino evoliuciškai kaip priemonė, leidžianti sudaryti stabilią porą.
Juk jūs neneigsite, kad norite sukurti tokią porą? Ir ne tik jūs viena norite, pati gamta to nori. Tokia pora geriausiai gali pradėti ir išauginti vaikus drauge, nebėgant „į šonus“. Kam bėgti, jei tavo partneris - pats nuostabiausias? Žinoma, tam reikia, kad šis jausmas būtų abipusis. Arba kad būtų bent abipusė lytinė trauka - tik tuomet seksas negarantuoja ilgesnių santykių, ir, matyt, iki prezervatyvų epochos tiesiog sukurdavo labai daug nesantuokinių vaikų - benkartų.
O žmonijai išlikti to tereikėjo. Vaikai, gimstantys santuokoje, gimdavo ir iš vienpusiško potraukio (vyras tiesiog jėga paimdavo savo žmoną), arba iš aistringo įsimylėjimo - juk ir santuokose būdavo aistra.
Meilė iš pirmo žvilgsnio, deja, ne visuomet buvo abipusė, o jei ir buvo, tai santuokos kūrėsi be meilės. Įsimylėjimas vis tiek egzistavo, tik dažniau prieš santuoką ar šalia jos. Būdavo ir praeidavo. Todėl paprotys buvo toks: mylėk ir įsimylėk ką nori, bet vaikams turėti kurk santuoką protingai. O neturi proto - tai atiduok šį reikalą į tėvų rankas.
Todėl protingai galvojant, tikrai neverta dėti vilčių į pirmą pasitaikiusį partnerį, net jei jis traukia, ir jam yra aistra. Reikia dėti viltis į tinkamą vyrą - kuris yra stabilus emociškai ir finansiškai. Su juo gali nebūti aistros ar įsimylėjimo, tačiau jis garantuotai bus šalia.
Ir jūs pati rašote, kad jūsų vaikinas „perspektyvus bei savim pasitikintis“. Taigi jums reikia perspektyvų, o ne vienkartinio seksualinio nuotykio. Ir tokioje santuokoje gali rastis vadinama „lėta“ meilė. Jos metu po truputį auga žmogaus įvertinimas, prieraišumas.
Tik šie samprotavimai, žinoma, yra labai banalūs. Vadovaujasi jais ne visi ir ne visada. Daug kas, kaip ir jūs, turi intymius santykius visai kitoje būsenoje: „nežinojau, kad jis lovelasas, buvau neseniai išsiskyrusi, pažeidžiama, naivi, ką tik pradėjusi dirbt ir išgėrusi“. Ir netgi susižavėjimu čia nekvepia, tiesiog santykiai be meilės. Jie vadinasi „vienkartiniai nuotykiai“ ir gerai, jei tokie lieka abiem pusėms.
Na, o ką jums konkrečiai daryti? Bobutės su žolytėmis dažniausiai turi kelių rūšių vaistų - jaunuoliui pritraukti ir nelaimingai meilei gydyti. Jums reikia tokių žolyčių?
Rašote, kad psichoterapeutai jums per brangūs, nepasiekiami ar nepatikimi. Manau, kad tai ne visiška tiesa. Jūs vargu ar neinate pas stomatologus ar į parduotuves dėl to, kad per brangu ar nepasiekiami jie jums. Tiesiog jums gali būti reikalinga ne tik meilė, bet ir bausmė už šią meilę. O tam reikia pasikankinti.
Psichoterapeutai tokiais atvejais neturi greitai veikiančių žolyčių. Užtat jie veikia nuosekliau. Jie iš pradžių tiesiog įvertina žmogaus charakterį ir jo jausmų istoriją. Charakteris apsprendžia, kiek liūdesio, skausmo ir nerimo žmogus gali pakelti.
Jausmų istorija nusako, kokią žmogus turi patirtį jausmų srityje. Juk dažniausiai merginoms santykiai su vaikinais - tai seniau buvusių santykių - ir su tėvais, ir su pirmomis meilėmis - pakartojimas arba bandymas kaip tik jų nekartoti. Žmonės prisimena ir stengiasi nekartoti senų klaidų, nors anksčiau ar vėliau vėl ima kartoti.
Niekas nepragyvena idealaus gyvenimo. Visi yra savotiškai girti. Labai retai kada šis gyvenimas yra pilnai sąmoningas. Ir labai dažnai kartodami nelaimingus santykius mes taip pat siekiame kažkokio nesąmoningo tikslo. Pavyzdžiui, jūsų istorijoje galima įžvelgti nesąmoningą siekį išvengti kaltės jausmo dėl seksualinių santykių. Labai jau jūs ginate tą savo suartėjimą - ir jauna jūs buvote, ir kvaila, ir girta...
Taip ginate, tarsi būtumėte padariusį didžiausią klaidą, o klaidų daryti jums neleidžiama. Visos aplinkui merginos gali klysti, bet tik ne jūs! Štai ir reikia jums visų įmanomų pateisinimų. O vėliau prireikė pabūti nelaiminga.
Jūs, žinoma, nelengvai su tuo sutiksite. Ir kam visa tai reikia žinoti? Nežinodama to jūs sukuriate sau nesąmoningą bausmę - nelaimingą meilę. Tie, kuriems jūs patinkate, automatiškai tampa jums neįdomūs. Tas, kuris yra nepasiekiamas, ima labai traukti. Gaunasi situacija, kurioje harmonija neįmanoma, užtat skausmo, vilčių ir nusivylimų, kančios ir savęs graužimo - per akis. Artumo jums ir reikia, ir nereikia. Nelaiminga meilė tampa nuolatinė bausmė sau už tai, kad pridarėte klaidų.
Jei, žinoma, situacija jūsų yra kitokia - tuomet ir paaiškinimai būtų kitokie. Tačiau jei viskas yra būtent taip - vis tiek reikia jums išsiaiškinti, kaip taip atsitiko, kad jūs negalite klysti? Vis tik susiraskite specialistą. Išsiaiškinkite savęs graužimo, savęs apribojimų ir savęs kaltinimų istoriją. O jei visgi nenorite ir negalite - tiesiog leiskite sau gyventi darant klaidas ir mokantis iš jų.
Sėkmės jums.
Olegas Lapinas
Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite gyvenimas@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai). Išgyvenate kažką panašaus? Pasidalinkite patirtimi.
Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!
