Na, ir vairavau, juk reikia kažkaip atsilyginti vairuotojui. Laikas nuo laiko jam liepdavau pažiūrėti į kelią, nes reikėdavo ir pedalus paspaudyti. Kartą prie Kauno sustojo kažkokie mafiozai su naujutėliu „Volvo“ ir paklausė, kaip greičiausiai nuvažiuoti į Mažeikius. Aš jiems pasakiau, kad greičiausiai bus per Kryžkalnį. Labai vyrai skubėjo į Mažeikius... Iki šiol nesu greičiau važiavęs su automobiliu.
Spidometras kartais rodydavo 220 km greitį. Kitą kartą žiemą važiavom per pūgą, pakelėse stovėjo nuvirtusios „fūros“, o mano vairuotojas tokiu oru važiavo kiek per greitai. Na, bet nuvažiavom, kur reikėjo saugiai ir sėkmingai...
Sutikdavau labai gerų žmonių. Visada jausdavausi jiems skolingas ir visada galvodavau, o kaip aš jums, gerieji žmonės, atsidėkosiu? Kai grįžtu į Lietuvą, visada ieškau pakelėse žmonių, taip aš atsilyginu tiems šimtams žmonių, kurie tada mane pavežė. Man smagu pakalbinti žmones: jaunus, senus, vidutinio amžiaus, sužinoti iš jų, kokios nuotaikos Lietuvoje.
Stengiuosi sustoti „neprivilegijuotiems“ keliautojams: vaikinams, vyresniems žmonėms, nes visada galvoju, kad merginas visada kažkas paims... Pinigų niekada neimu, o kartą vienam, stabdančiam pakeleivinius automobilius, daviau 200 litų.
Labai pasikeitė Lietuva per tuos dvidešimt metų: labai sumažėjo tranzuotojų, kartais nuo Vilniaus iki Kryžkalnio nematau pakelėje nė vieno. O mano laikais gerą dieną prie IX forto būdavo koks 20 keliauninikų. Būdavo, sustodavo automobilis ir bėgdavom visi: kas pirmesnis, tas gudresnis.
Kartais matau – stotelėje sėdi moteris, galvoju, pavežčiau, bet bijau būti ne taip suprastas. Jei stoja nestabdomas, vadinasi, jau kažkas negerai. Išvaizda mano apgaulinga: su akiniais, vidutinio amžiaus, mašina gera, žodžiu, tipiškas maniakas... Va ir dabar atsitiko kažkoks nelemtas skaudus įvykis. Visi gąsdinami nevažiuoti, nelipti, nebendrauti. O kaip man skolą grąžinti savo vežėjams?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!