Ne, aš nesiūlau jokių nelegalių būdų. Tai, apie ką rašysiu, yra visiškai legalu, o tikimybė, kad pasiseks, gana didelė, jeigu tik negailėsite laiko ir jėgų. Pristatau jums minios finansavimą (angl. crowdfunding) – gana jauną, bet jau milijardus dolerių pritraukusį interneto amžiaus reiškinį, už kurio slypi dešimtys tūkstančių sėkmės istorijų.
Kai moki už tai, ko dar nėra
Teoriškai minios finansavimo modelio ištakas galėtume laikyti XVII a., kai JAV laikraščiai pradėjo taikyti prenumeratas. Tai yra žmonės iš anksto sumokėdavo už tai, ko dar nebuvo, kas dar tik buvo planuojama išleisti. Žiniasklaidai tai buvo būdas užsitikrinti pinigų, kad galėtų tęsti veiklą ir kad išlaikytų nepriklausomybę. Finansinis modelis buvo toks sėkmingas, kad iš esmės nepakitęs tebenaudojamas iki šiol ir tebėra labai svarbus, o kai kam tai ir vienintelis būdas išsilaikyti rinkoje. Išplitus internetui prenumeratos modelį buvo galima populiarinti plačiau, bet vien žiniasklaida jis jau nebeapsiribojo.
2001 m. JAV startavo internetinis projektas „ArtistShare“. Nors buvo skirtas tik muzikos kūrėjams, sulaukė didelio susidomėjimo ir sėkmės. Tuomet muzikos industrijoje jau buvo atsiradęs pokyčių poreikis: jauni atlikėjai buvo nepatenkinti didelių muziką valdančių korporacijų dominavimu, nes jos pernelyg atvirai ėmė demonstruoti savo godumą. Situacija piktino ir vyresnius klestinčius kūrėjus: ne tiek dėl to, kad didžiulę uždarbio dalį pasiimdavo prodiuserių kompanijos, kiek dėl situacijos, kad muzika ėmė prieštarauti savo esmei – kūrybos laisvei. Norint išleisti albumą vienintelis kelias buvo kreiptis į tokias kompanijas ir tikėtis jų malonės. Šeimininkės buvo jos.
Nepanorusiesiems bendradarbiauti su įrašų kompanijomis reikėdavo patiems minti slenksčius ir tikėtis turtingų žmonių paramos. Kai kam pasisekdavo, bet iš esmės pinigus valdė labai mažas skaičius žmonių. „ArtistShare“ pasiūlė revoliuciją – tegu žmonės patys finansuoja gerą muziką. Kiekvienas lankytojas bet kokia suma, kad ir vienu doleriu, galėjo paremti patinkantį atlikėją. Jeigu patikdavo keliems tūkstančiams lankytojų, autorius galėjo tikėtis kelių dešimčių tūkstančių dolerių savo nemokamam (arba ir mokamam) albumui išleisti, gastrolėms finansuoti ar nemokamiems koncertams nepasiturintiesiems surengti. Kūrėjas, prašantis paramos, aiškiai įvardydavo, ką jis darys su pinigais, o lankytojai patys nuspręsdavo, ar jis patikimas ir ar jo siekis vertas jų dėmesio.
Rezultatas – tūkstančiai paremtų kūrėjų, aštuoni projektai, vainikuoti „Grammy“ apdovanojimais, ir dar 18 projektų, nominuotų šiam apdovanojimui. Tokios sėkmės nesitikėjo net patys idėjos autoriai. Dar mažiau jie nutuokė, kad sukūrė kai ką visiškai naujo, uždegančio ir stebinančio.
Nuo 2005 m. kaip grybai ėmė dygti panašūs projektai: „ChipIn“ (2005), „EquityNet“ (2005), „Pledgie“ (2006), „Sellaband“ (2006), „IndieGoGo“ (2008), „GiveForward“ (2008), „FundRazr“ (2009), „Kickstarter“ (2009), „RocketHub“ (2009), „Fundly“ (2009), „GoFundMe“ (2010), „MicroVentures“ (2010), „FundaGeek“ (2011) ir t. t.
Minios paremti projektai 2010 m. pasaulyje pritraukė 89 mln. JAV dolerių paramos, 2011 m. šis skaičius jau siekė apie 1,5 mlrd., 2012 m. – 2,6 mlrd., o pernai perkopė 5 mlrd. JAV dolerių ribą. Spėjama, kad 2014 m. internautai bus paaukoję daugiau nei 8 mlrd. JAV dolerių. Dabar pasaulyje kasdien atsiranda apie 450 naujų projektų, prašančių minios paramos, o per valandą minia paaukoja apie 60 tūkst. JAV dolerių.
Tad kas skatina žmones mokėti pinigus už tai, ko dar nėra? Kaip veikia visas modelis ir ką daryti, kad bent trupinėlis šios paramos pyrago nubyrėtų jūsų genialiai idėjai?
Kaip tai veikia?
Šiandien minios finansavimo srityje iš esmės dominuoja „Kickstarter“ ir „IndieGoGo“. Jie absoliutūs lyderiai pritraukiamų lėšų skaičiumi, nors iš esmės remiasi skirtingais paramos teikimo modeliais.
„Kickstarter“ svarbiausi veiklos principai: „parama už dovaną“ ir „viskas arba nieko“. Paramos ieškotojai sukuria savo projektus ir nurodo, kokią sumą siekia surinkti. Laikas, skirtas paramai surinkti, yra ribotas. Paramos gavėjas turi aiškiai nurodyti, ką gaus paramos davėjas už savo sunkiai uždirbtus pinigus. Platformos savininkai ragina sugalvoti kuo daugiau dovanų: kuo didesnė parama, tuo didesnė dovana. Tarkim, norite išleisti muzikinį albumą. Nustatote, kad mažiausia paramos suma – 10 JAV dolerių. Tiek paaukojusiam asmeniui jūs pažadate nemokamą skaitmeninę albumo kopiją. Paaukojusiajam bent 25 JAV dolerius – nemokamą kompaktinį diską su savo autografu, 100 JAV dolerių – paminėjimą albumo knygelėje, 1 000 JAV dolerių – nemokamą asmeninį koncertą. O gal siekiate sukurti programėlę, kuri leistų per atstumą bendrauti su jūsų namuose laukiančiu katinu? Už įvairią paramos sumą galima sugalvoti įvairių dovanų: pačią programėlę, marškinėlius, asmeninę katino fotosesiją, išskirtines sąlygas išbandyti programėlę anksčiau nei kiti ir pan. Čia jau jūsų fantazijos reikalas. Tiesa, tokia programėlė jau sukurta.
Principas „viskas arba nieko“ paprastas – jeigu projektas nesurenka tiek, kiek užsibrėžė, autorius negauna nė cento ir paaukoti pinigai grįžta atgal aukotojams. „Kickstarter“ savininkai griežtai laikosi šios taisyklės, nes mano, kad nevisas sumas surinkę žmonės neturės visų galimybių įgyvendinti savo sumanymų, o aukotojai bus nusivylę. Be to, taip atsijojami ir apsišaukėliai, kurie gali prižadėti maža ką, pasiimti kelis šimtus dolerius ir dingti kaip į vandenį.
„Kickstarter“ leidžia pradėti tik tokius projektus, kurie vienaip ar kitaip susiję su kūryba, tačiau šią sąvoką jie traktuoja labai plačiai: nuo muzikos, kino ir fotografijos iki technologijų, šokių ir žurnalistikos projektų. Tiesa, jeigu gyvenate Lietuvoje, „Kickstarter“ jums bus nepasiekiamas. Bėda ta, kad bendrovė labai rūpinasi skaidrumu ir nori apsisaugoti nuo sukčių, todėl leidžia pradėti projektus tik gyvenantiesiems JAV, Kanadoje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, Didžiojoje Britanijoje, Airijoje, Nyderlanduose, Danijoje, Švedijoje arba Norvegijoje. Šalių skaičius po truputį didėja, bet tikėtis, kad greitai sąraše atsiras Lietuva, turbūt neverta, nebent savininkai nuspręstų pradėti veikti visoje Europos Sąjungoje. Tiesa, paaukoti projektams gyvenant Lietuvoje niekas nedraudžia.
„IndieGoGo“ veikia panašiu principu, tačiau netaiko beveik jokių apribojimų. Čia galima kurti projektus iš bet kurios šalies ir bet kokia tema. Pageidaujama, kad projektai taip pat būtų kūrybiniai, bet niekas nedraudžia prašyti paramos bet kam. Svajojate aplankyti Antarktidą? Negalite susilaukti vaikų ir reikia brangių vaistų? Norite įkurti gyvūnų slaugos centrą? Ne bėda. Prašykite pinigų, kam tik norite. Platformos savininkai nemato problemos, jeigu atsiras norinčiųjų aukoti. Netaiko jie ir metodo „viskas arba nieko“. Jeigu nesurinkote pageidaujamos sumos, galite vis tiek ją pasiimti.
Šioje vietoje turbūt reikia paaiškinti, kas vyksta su pinigais. Tiek „Kickstarter“, tiek „IndieGoGo“ ir kitos minios finansavimo platformos uždirba iš to, kad pasiima savo dalį nuo jums paaukotos sumos. Starto mokesčio nėra, todėl bandyti laimę iš esmės nieko nekainuoja. Rinkos lyderiai nuo surinktos sumos pasiima apie 4–5 proc. (pavyzdžiui, „Kickstarter“ pasiims savo dalį tik tuo atveju, jei surinksite visą prašomą sumą), dar 3–5 proc. gali kainuoti pinigų pervedimas į jūsų sąskaitą (paprastai tai daroma per internetinę mokėjimo sistemą „PayPal“). Kokie mokesčiai bus taikomi jūsų šalyje tokioms pajamoms ir kaip apskritai turėsite teisintis Valstybinei mokesčių inspekcijai, kad čia ne kokie pardavus narkotikus gauti pinigai – jau jūsų reikalas, todėl prieš pradedant rinkti milijoną savo revoliuciniam naujam įrenginiui, kuris pakeis pasaulį, rekomenduojama prieš tai išsiaiškinti su Mokesčių inspekcija.
Žinoma, 100 proc. niekas negali užtikrinti, kad paaukoti pinigai bus išleisti tam, kam žadėta, tai paliekama projekto kūrėjo atsakomybei. Aukotojai irgi nėra naivūs – prastai aprašyti, per mažai asmeninės informacijos pateikiantys, aiškaus verslo plano ir sąmatos neturintys ar kitokių įtarimų keliantys projektai nesulauks nė cento. Negerai bus, jeigu nevykdysite savo įsipareigojimų suteikti įvairių dovanų: neigiamos nuomonės šiose bendruomenėse labai daug lemia, kaip ir „eBay“ – juk nepirktumėte knygos iš to, kuris sulaukė neigiamų įvertinimų, nes greičiausiai apgaus ir jus.
Jeigu net ir turint geriausių norų vis dėlto nepavyksta įgyvendinti savo projekto, platformų kūrėjai skatina sugalvoti būdų, kaip atsiskaityti su aukotojais: galima jiems tiesiog viską gražiai paaiškinti ir tikėtis jų supratimo, įteikti kitokių dovanų, grąžinti bent dalį pinigų ir t. t. Čia jau jūsų ir aukotojų asmeninis reikalas.
Sėkmės istorijos
Kad visa tai nėra tik gražūs žodžiai, kuo puikiausiai iliustruoja sėkmės istorijos.
„Form1“. Masačusetso technologijų instituto (JAV) Lazerių kūrimo centro komanda užsibrėžė tikslą sukurti 3D spausdintuvą už prieinamą kainą vidutiniam JAV namų ūkiui. Institutas pinigais idėjos nepalaikė, todėl buvo ieškoma minios paramos. Lazerininkai siekė surinkti bent 100 tūkst. JAV dolerių, bet per mėnesį sulaukė 3 mln. JAV dolerių. Spausdintuvas išties buvo sukurtas ir dabar jį gali įsigyti bet kas. Komanda pažadėjo, jog už kitus pinigus toliau tobulins įrenginį, kad jis būtų dar pigesnis ir prieinamesnis.
Išmaniojo laikrodžio „TikTok“ kūrėjo idėja – sukurti įrenginį, kuris muzikos grotuvą „iPod Nano“ integruotų į laikrodį, nes taip esą bus patogiau. Kūrėjai prašė 15 tūkst. JAV dolerių, o sulaukė 1 milijono. Sėkmingai juos investavo ir dabar šiais laikrodžiais-grotuvais prekiauja net pati „Apple“.
Nikolos Teslos gerbėjai panoro jam įkurti muziejų ir minios meldė 100 tūkst. JAV dolerių. Po devynių dienų projektas jau buvo surinkęs 1 mln. JAV dolerių. Muziejų planuojama atidaryti kitąmet.
Yra šimtai tokių pavyzdžių su filmais, programėlėmis, fotografijų ir muzikos albumais ir t. t. Apie tai JAV jau net knygos rašomos. Tačiau bene labiausiai sužavi paprasti ir žemiški dalykai, kurie tik dėl minios pasitikėjimo tapo realybe. Pavyzdžiui, viena jauna mokytoja iš JAV visada svajojo aplankyti Kiniją. Taupė ilgai, o viskas baigėsi tuo, kad kelionės dieną pakeliui į oro uostą ją apvogėt. Miniai pagailo mokytojos ir ji „susimetė“ jai ant kelionės. Teprašiusi 1 000 JAV dolerių mokytoja gavo 2 500. Tiek pakako, kad įgyvendintų savo svajonę.
Arėjas ir Dzeusas – du šunys, kurie buvo neišskiriami gyvūnų prieglaudoje. Tačiau neatsirado tų, kurie juos abu būtų galėję priimti. Artėjo laikas, kai laikantis taisyklių šunys turėjo būti užmigdyti, tačiau prieglaudos darbuotojai juos taip pamilo, kad negalėjo išskirti ar juo labiau suleisti mirtinos injekcijos. Minia atsiliepė į šauksmą, surinko kelis tūkstančius dolerių ir už juos darbuotojai šunims parūpino jaukius namus.
Žurnalistas, dirbęs ebolos kamuojamuose rajonuose, pats užsikrėtė šia liga. Kolegos pradėjo projektą, surinko daugiau nei 50 tūkst. JAV dolerių ir pažadėjo juos išleisti griežtai tik gydymui ir reabilitacijai.
Labai sėkmingų lietuvių projektų dar nėra, bet bandymų būta: nuo dokumentinių filmų apie krepšinį ir holokaustą iki prašymų finansuoti keliones į mūsų nuostabią šalį. Pavyzdžiui, septyni Omahos miesto teatro studentai (Nebraska, JAV) surinko 1,5 tūkst. JAV dolerių kelionei į Lietuvą, kad galėtų sudalyvauti teatro festivalyje. Nors tokios sumos jiems nepakako, patys skelbia, kad likusius pinigus gavo kitais būdais ir savo svajonę įgyvendino – į Lietuvą nukeliavo.
„Kickstarter“ skelbia, kad net 44 proc. jų projektų surenka prašomą sumą, „IndieGoGo“ gali pasigirti apie 20 proc. sėkme, kiti šios srities atstovai – įvairiai: nuo kelių iki keliasdešimt procentų. Turint omenyje, kad jokių starto mokesčių nėra, o nesurinkus norimos sumos jokie mokesčiai netaikomi, skaičiai neblogi.
Sunku būtų tiksliai įvardyti, kodėl žmonės aukoja pinigus tokiems dalykams. Žinoma, daugiausia aukotojų yra iš turtingų šalių. Internetinė prekyba ten populiari ir vos vienu paspaudimu galima nesunkiai paaukoti norimą sumą. O mums tektų jungtis per visokias elektronines bankininkystes, o žmonės juk tingūs... Be to, ir laisvų lėšų JAV ar Didžiosios Britanijos piliečiai turi daugiau. Turbūt čia suveikia ir žmogiškasis veiksnys: jeigu idėja jums išties patinka, nejaugi ji neverta kad ir menkos paramos? Nuo 10 dolerių jūs nenuskursite, o kažkas galės įgyvendinti savo svajonę, o jeigu dar už tai jūsų vardas bus paminėtas paremto filmo titruose...
Net ir ekspertai stebisi tokia minios finansavimo sėkme. Reiškinys dar naujas, eksperimentinės stadijos, bet jau sugebėjo pakeisti daugybės žmonių gyvenimų. Atsiranda ir naujų formų: štai „Microventures“ siūlo investuoti į įvairias dar tik pradinės stadijos įmones. Vietoj marškinėlių ar dovanų čia gausite įmonės akcijų, jeigu jai pasiseks, galbūt net tapsite milijonieriumi. Tačiau čia laukiami tik rimtai nusiteikę aukotojai: mažiausia aukojama suma yra 5 000 JAV dolerių, o norint pradėti projektą reikės pateikti daug įvairių dokumentų, įrodančių, kad jūs nusiteikę rimtai.
Patarimai
Minios finansavimo projektus, kurie nesurinko visos sumos, tik iš dalies galima vadinti nesėkme – iš esmės pamėginti laimę nieko nekainuoja, išskyrus jūsų laiką. Jeigu daug naktų prasivartėte galvodami, kaip gauti finansavimą, verčiau tas naktis būtumėte paskyrę minios dėmesiui patraukti arba kitiems paremti.
Nusprendusiesiems pradėti savo projektą pirmas patarimas būtų neskubėti ir gerai pasinagrinėti, kokia interneto svetainė jums tinkamiausia. Populiariausiose lankosi daugiausia žmonių ir ten sukasi didžiausi pinigai, bet ir gerų projektų daug, tad paskęsti idėjų jūroje ir likti nepastebėtam labai paprasta.
Išsiaiškinkite, kokius mokesčius taikys platformos savininkai ir kokie jūsų laukia, pinigams pasiekus jūsų banko sąskaitą. Kad kaukėti kratas atliekantys pareigūnai aplenktų jūsų namus, patariu susirasti Valstybinės mokesčių inspekcijos telefono numerį ir užsitikrinti ramybę.
Gerai pasiruoškite: parenkite tobulą pristatymą, nuotraukų, filmuotos medžiagos, verslo planą, būtinai įtraukite į aprašymą sąmatą, apgalvokite, kokias dovanas galėtumėte įteikti savo rėmėjams. Kad žmonės tikrai patikėtų, jog jūs ne iš kokios bananinės valstybės ir nesiekiate išvilioti turtingų amerikiečių pinigus, būkite pasiruošę atskleisti kuo daugiau informacijos apie save: „Facebook“ profilis, vardas ir pavardė, nuotrauka ir t. t. Kai kurie netgi nurodo savo telefono numerį.
To dar nepakaks: turėkite planą, kaip viešinsite savo projektą. Nuorodos ant socialinio tinklo sienos nepakaks. Reikia iš anksto suplanuoti reklamos kampaniją: skleisti informaciją suinteresuotose grupėse, forumuose, kreiptis į tinklaraštininkus, kad padėtų jūsų sumanymui ir t. t. Jau atsirado ir įmonių, kurios ne už ačiū siūlo savo reklamos paslaugas minios finansavimo projektams. Ar jos patikimos, kiekvienu atveju reikėtų aiškintis atskirai. Jeigu jūsų idėja susijusi su ateities verslo perspektyvomis, galbūt verta šiek tiek į tai investuoti?
Jeigu jūsų idėjos dar nepribrendo finansavimui ir kurią nors bemiegę naktį nuspręstumėte pasidairyti po projektus bei paaukoti, žiūrėkite, kam aukojate. Patikimumo tikrai pridės geras aprašymas, nuorodos į buvusius darbus, daug asmeninės informacijos. Peržiūrėkite atsiliepimus ir nepatingėkite parašyti autoriui – iš jo atsakymų galima daug suprasti.
Pasaulio banko atliktoje studijoje nurodoma, kad 2025 m., remiantis net konservatyviu skaičiavimu, minios finansavimo modeliu paremtos iniciatyvos gali tikėtis apie 93 mlrd. JAV dolerių paramos. Pagal optimistines prognozes skaičius gali būti ir dvigubai didesnis. Tad ateityje minios finansavimo iniciatyvos greičiausiai taps labai svarbios ir turintieji idėjų nebeis į bankus ar nebesikreips į angelus – pagalbos ieškos iš tų, kuriems jų entuziazmo pakanka, kad atsivertų piniginė. Juk šiuolaikiniame pasaulyje nėra nieko svarbiau už gerą idėją, tiesa? O pinigų joms visada atsiras.
Populiariausių minios finansavimo platformų dešimtukas (žurnalo „Forbes“ duomenimis)
1. „Kickstarter“
2. „IndieGoGo“
3. „Crowdfunder“
4. „RocketHub“
5. „Crowdrise“
6. „Somolend“
7. „Appbackr“
8. „AngelList“
9. „Invested.in“
10. „Quirky“
