1. Ką daryti mamai?
Nesunku susigaudyti, kad vaiko ir patėvio santykiai labai priklausys nuo mamos diplomatinių gebėjimų ir išminties. Kaip rodo patirtis, sudėtingiausi bus pirmieji mėnesiai, kai visi bandys „gludinti kampus“. Bet sudėtinga – nereiškia neįmanoma! Išmintinga moteris tokioje situacijoje stengsis greitai įveikti kilusius sunkumus ir mėgins suvienyti savo vyrą ir vaiką. Todėl psichologai tokiai motinai rekomenduoja štai ką:
• Stenkitės savo meilę dalinti vienodai – tegul ir vaikas, ir vyras jaučiasi reikalingas ir mylimas.
• Dažniau organizuokite užsiėmimus, kurie visus jus vienytų. Labai padėtų įvairios iškylos, mažos ir didelės kelionės, paprasčiausias pasivaikščiojimas trise.
• Kad ir kaip norėtųsi lyginti tikrąjį vaiko tėvą su patėviu, nepasiduokite šiai pagundai. Tokie pasakymai, kaip „Štai matai, koks blogas buvo tavo tėtis, o dėdė Viktoras – geras“ turės visiškai kitą poveikį nei tikitės, ypač jeigu jūsų vaikas myli tikrąjį tėvą ir su juo matosi.
• Ankstesnįjį punktą galima pratęsti: neleiskite, kad buvęs jūsų vyras girdint vaikui blogai atsilieptų apie dabartinį vyrą.
• Konfliktinėse situacijose neužimkite nei vieno iš jų pozicijos, stenkitės išlikti neutrali, nes vėliau konfliktas pasimirš, o nemalonios nuosėdos vieno iš jų širdyje liks.
• Dažniau vartokite jus visus tris vienijančius žodžius: „mes“, „mus“ ir t.t.
• Jeigu vaikas išsaugo gerus santykius su tėvu, jokiu būdu nedrauskite jiems susitikinėti.
2. Kaip padėti vaikui?
Vaikui naujoji situacija taip pat nėra paprasta. Jis ne tik tam tikra prasme neteko artimo žmogaus (ypač jeigu su tikru tėvu jį sieja geri santykiai ir jis visada buvo šalia), bet ir yra priverstas naujai pažvelgti į pasaulį. Vaikai privalo žinoti, kad egzistuoja tam tikra hierarchija: tėtis ir mama yra „pagrindiniai“, o po jų eina vaikas.
Galvoje vaikas skiria reikiamas vietas seneliui ir močiutei, dėdei ir tetai, broliui ir seseriai. Jeigu ši harmonija šeimoje pažeidžiama ir joje atsiranda naujas narys, tai pagal hierarchijos principus jis yra naujokas, vadinasi, ne toks svarbus, kad jo reiktų klausyti.
Realybėje viskas atrodo kitaip – šis „naujokas“ užima garbingą vietą šalia mamos ir dar kartais pradeda vadovauti! Tokia situacija verčia kaip reikiant maištauti, ypač jeigu vaikui devyneri, dešimt ar daugiau metų. Kaip protingai išspręsti šią problemą? Psichologai pataria, kad bent jau iš pradžių auklėjimo funkcijas prisiimtų mama.
Egzistuoja dar viena problema: dažnai vaikas pradeda elgtis agresyviai naujojo „tėčio“ atžvilgiu, nors tai visiškai nereiškia asmeninio priešiškumo. Pagalvokite patys: vaikas suvokia, kad vienas žmogus – tėvas – jau kartą jį paliko, o kas jeigu šitas „naujokas“ pasielgs taip pat? Yra ko baimintis! Šią nepasitikėjimo ir nesupratimo sieną sugriauti gali tik suaugusieji. Vėl gi, pirmiausia, mama. Būtent ji privalo su vaiku aptarti susiklosčiusią situaciją.
3. Kaip elgtis patėviui?
Beveik kiekvienam stipriosios lyties atstovui bus pakankamai sunku susitaikyti su tuo faktu, kad mylima moteris augina kito vyro vaiką. Čia svarbus vaidmuo tenka ir pavyduliavimui, ir nenorui dalintis „savo“ moterimi su kažkuo kitu, ir siekiui konkuruoti. Tačiau svarbu prisiminti, kad tai tik pirminiai jausmai, kurie būna grįsti emocijomis. Išmintingas ir atsakingas vyras sugebės greitai su tuo susitvarkyti ir įvertins mylimos moters pasitikėjimą – juk būtent jį ji išsirinko ir yra pasiruošusi jam patikėti ne tik savo, bet ir savo atžalos ateitį.
Svarbu iš pat pradžių nuspręsti, kaip vaikas kreipsis į patėvį.
Psichologai tvirtina, kad kreipinys „tėtis“ – toli gražu ne visada geriausias variantas tokiais atvejais. Tai sukelia painiavą vaiko mąstyme – jeigu tai tėtis, tai kas buvo prieš tai? Išeitų, kad senasis „tėtis“ jau nebe tėtis? O gal gali būti du tėčiai?
Šis klausimas ypač aktualus, jeigu vaikui penkeri, šešeri ar daugiau. Jeigu vaikui devyneri, dešimt ar daugiau, tuomet pagrindinė patėvio užduotis – tapti jo geru bičiuliu. Tokiu atveju geriausia būtų vadinti patėvį vardu.
Kad ir kokį variantą pasirinktumėte, patėvį ir vaiką labiausiai suartins nuoširdus vyro domėjimasis vaiku ir kartu praleistas laikas. Nuoširdus patėvio domėjimasis vaiko reikalais ir išgyvenimais privers pastarąjį nuoširdžiai ir visa širdimi prisirišti prie patėvio ir priimti jį kaip draugą ir artimą žmogų. O juk to mes ir norime, ar ne?
