Visuomet maniau, kad būsiu ištikima savo vyrui. Matyt, taip buvau auklėta, tokį pavyzdį mačiau žvelgdama į savo tėvus ir netgi senelius, kurie ir po penkiasdešimties kartu praleistų metų eidami susikibdavo už rankų. Tuomet dar nežinojau, kad tobulų santykių nebūna, o kliūčių pasitaiko visoms, net ir pačioms tvirčiausioms poroms... Tiesiog vieni pasuka skirtingais keliais, o kiti sukanda dantis ir peržengia tas kliūtis kartu.
Mūsų kliūtimi tapo geriausias mano vyro draugas – žmogus, į kurį daugybę metų žiūrėjau kaip į savo brolį. Negaliu prisiminti, kada buvo tas pirmas kartas, kai į jį pažvelgiau kaip į vyrą. Bandžiau įtikinėti pati save, kad nieko nevyksta, bet rasdavau milijoną priežasčių, kodėl turėčiau jam paskambinti ar bent parašyti. Tai, kas iš pradžių atrodė tik nekaltas žaidimas, įsuko mane taip, kad pamečiau galvą.
Keista... Parašiau, kad mūsų kliūtimi tapo vyro draugas, nors iš tiesų kliūtis buvau tik aš. Mūsų prisilietimai, bučiniai, netgi beprotiškos naktys gyveno tik mano fantazijose. Mačiau, kad jis taip pat to nori, bet niekada neleido peržengti sau ribų. Galbūt nuskambės veidmainiškai, tačiau savo vyro neiškeisčiau į nieką kitą. Ir vis dėlto... jeigu jis būtų išdrįsęs, aš nebūčiau jo stabdžiusi. Esu dėkinga jam už tai, kad neleido padaryti klaidos, kurios nebūčiau sugebėjusi ištaisyti.
Išvykdamas gyventi į kitą šalį su manimi jis net neatsisveikino. Atsiuntė trumpąją žinutę, kurioje parašė: „Juk ir tu žinai, kad taip bus geriau“. Per tuos kelerius prabėgusius metus mačiau jį tik kartą – prasilenkėme prekybos centre. Nežinau, buvo sugrįžęs atostogų, o gal ir visam laikui... Grįžau namo ir negalėjau užmigti, mintys apie praeitį tiesiog persekiojo. Visą savo susijaudinimą išliejau mylėdamasi su savo vyru. Tai buvo tikriausiai geriausia naktis mano gyvenime.
Nežinau kodėl, bet ryte papasakojau vyrui viską, kas buvo... Bijojau jo reakcijos, bet su kiekvienu ištartu žodžiu jaučiau, kaip darosi vis lengviau. Prireiks laiko, kol mūsų santykiai vėl grįš į savas vėžes, tačiau mes abu stengiamės. Galbūt ir mažais žingsneliais, bet vis dėlto judame į priekį ir aš tikiu, kad mums pavyks.
Aistė
