Kad ne, žmonės brandūs ir jau žino, iš kur vaikai atsiranda. Vaikai – taip, bet va kačiukai – kaskart toks netikėtumas! Taigi, noriu patikinti visus nesusimąstančius apie gamtos dėsnius: taip, nesterilizuotos katės atsiveda kačiukų! Kartą per metus, dukart per metus. Jų gali būti nuo vieno iki 7-8. Tik nereikia sakyti – tada nereikia, nemaitinsiu, ir katės nepriglausiu...
Tas padarėlis jumis jau patikėjo, jau tikisi pagalbos, šilumos, dovanoja ir savo švelnumą. Rinkitės civilizuotą būdą: reikia tiesiog katę sterilizuoti. Ir ji nevargs su vadomis, kurių nepajėgs išmaitinti ir apginti, ir jūs nevargsite. Tai daroma paprastai: jei katė jau pripratusi prie jūsų, ją įviliojate į boksą ar specialų krepšį (niekada nenešiokite kačių rankose joms nepažįstamoje vietoje – gal ir pavyko penkis kartus, o šeštą gali tekti gaudyt vėją laukuose), nuvežate į veterinarijos kliniką, paliekate pusei dienos ar nakčiai, pasiimate jau sterilizuotą, sumokate. Viskas.
Palikti ilgesniam laikui klinikoje nebūtina, bet geriau tai padaryti, kai neįmanoma kačių prižiūrėti, kad prieš narkozę namie katė nieko neėstų. Dalis klinikų daro operacijas truputį senoviškai, reikia paskui gaubto arba rengti katę kojine ar prijuostėle, kitose padaro vidinę siūlę ir nėra pavojaus paleisti katę be nieko.
Kokios pasekmės? Katė mažiau trauks patinų dėmesį (katinai nečiurkš jums ant durų ir nemauros po langais), ji bus sėslesnė, geriau įmis prieš žiemą, neprisišauks pūlingo gimdos uždegimo, kas dažnai pasitaiko nesterilizuotoms gyvūnams, laisvai vaikštančioms katėms (ir reikia tada viską šalinti vis tiek, tik su pavojumi pačios katės gyvybei). Na, ir kačiukų kas pusę metų nebus.
Patikėkite, Lietuvai tikrai negresia kačiukų trūkumas, dar ilgi dešimtmečiai iki tokio laiko, kai kačiuko ieškotume su žiburiu. Dabar greičiau jau reikia prisimerkti, kad nematytum, kas darosi kiemuose... Jei manote, kad kačiukus lengvai kam nors išdovanosite, nebūkit tokie tikri. Gal vieną vadą, kitą, o kai visi pažįstami bus apdalinti, belieka... Žinoma, prieglauda.
Dabar pasakysiu dar vieną netikėtumą – prieglaudos nepajėgios priimti visų kačiukų vadų. Jei netikite, paskaičiuokite: per dieną į didesnę gyvūnų globos organizaciją kreipiamasi dėl 5-10 gyvūnų paėmimo. O padovanojama yra 2-3 per savaitę. Tad nors skauda širdį, ar įmanoma jiems visiems fiziškai padėti? Todėl nereikia šaukti, piktintis, rašyti viešų laiškų, kad jums atsuko nugarą, jei esate jau kelintas ar kelioliktas, kuriam tenka atsakyti, nes, deja, tiek neįmanoma padovanoti...
Grįžtant prie sterilizacijų. Dažnai jų kratosi net protingi, išsilavinę žmonės, mylintys gyvūnus ir su siaubu galvojantys, kas bus, jei pavasarį paaiškės, kad tie keturi katinai, atbėgantys per jų daržą pasilepinti konservais, yra katės. „Ji ne mano.“ „Ai, aš nedrįstu.“ „Gal kaip nors.“ Na, o tai kieno ta katė? Kiekvieno, kuris nors truputį prijaukina. Vadinasi, ir jūsų...
Nei viena organizacija neatvažiuos į jūsų sodų bendriją visą dieną tykoti jūsų prijaukinto, bet kitų bijančio katino, nes tiek laiko skirti neįmanoma. Duokdie, jei koks išmintingas kaimynas susitaria su savanoriais, atveža juos, surenka iš gyventojų lėšas sterilizacijai, ir neturinčios aiškių namų katės gaudyklėmis sugaudomos urmu. Vėliau jas grąžina ir paleidžia į tą pačią vietą. Tačiau jei toks variantas neįmanomas dėl iniciatyvių kaimynų trūkumo, pasirūpinti reikia patiems. Kas geriau, susikaupti, padaryti, skirti tam 150-180 litų (čia jei be nuolaidos), ar galvoti, kaip išmaitinti, kokiu būdu išdovanoti (arba dar blogiau – kur užkasti) atvestus jauniklius?
Sterilizacija, aišku, kainuoja. Bet ar tikrai dauguma iš tų, kurie to nedaro, neturi pinigų? Pataupę, randa net pensininkai kaip susitvarkyti, paieško nuolaidų. Blogiausia vietovėse, kur veterinarai dar gyvena XIX amžiuje ir neatlieka tokių operacijų. Tada net sunku ką patarti. Galima vežti katę ar kalę į artimiausią didesnį miestą, bet tikrai retas yra toks sąmoningas ir atsakingas. Galų gale, pats važiavimas, pasiėmimo problema... Labai norėčiau, kad savivaldybės, bendruomenės pagaliau suprastų, kad benamių gyvūnų populiacijos humaniškas reguliavimas – irgi svarbus dalykas, ir skirtų lėšų tokioms akcijoms, viešinimui. Kad ir iš vietos savivaldos skatinimo programos. Ar geriau dar 100 metų užkasinėsim kačiukus, kol patvoriuose vietos nebeliks?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!