Per Pirmą pasaulinį karą menininką Oscarą Kokoshką sužeidė durtuvu. Grįžęs jis sužinojo, kad mylimoji Alma Mahler ištekėjo už kito. Gilios nevilties apimtas jis pasidarė jos kopiją.
Alma susipažino su Oscaru, maištingu Vienos menininku, 1912 m. Jis garsėjo ryškiais, ekspresionistiniais portretais. Per parą nuo pažinties prasidėjo audringas romanas. Ji tapo menininko aistra, dominavo jo gyvenime ir kūryboje. Ji įkvėpė jį nutapyti daugelį paveikslų, garsiausias – „Vėjo tiltas“.
O. Kokoshka taip stipriai ilgėjosi Almos, kad sukūrė realaus dydžio jos kopiją. Jis pateikė tikslius metmenis (juos gavo iš Almos siuvėjos), eskizus ir piešinius menininkui Hermine Moosui, kuris gamino manekenus.
Lėle jis nusivylė, nes ji atrodė tarsi pripūsta. Jam buvo svarbiausia, kad lėlė būtų panaši į Almą. Moterims svarbiausia – liesti, o vyrams – žiūrėti. Knygoje „Sekso psichologijos tyrimai“ britų psichologas Henry‘is Havelockas Ellisas aiškina, kad vyrai orientuoti vizualiai, o moterys labiau kliaujasi lietimo pojūčiu.
Lėlė buvo O. Kokoshkos modelis piešiniams, jis pasamdė jai tarnaitę, gabendavosi į operą ir vakarėlius. Sklandė įvairiausių spėlionių apie jų intymų ryšį. Jis pasamdė tarnus, draugus, kad jie skleistų gandus apie lėlę, o laikraščiai mielai spausdino tas istorijas.
Galiausiai viename vakarėlyje O. Kokoshka nukirto lėlei galvą ir apipylė ją raudonu vynu. Kitą rytą policijos patrulis pamatė sode kūną (lėlę) ir įsiveržė į menininko namus jo suimti.
Ar menininkas būtų labiau patenkintas šiais laikais gaminamomis lėlėmis? Dešimtą dešimtmetį menininkas Mattas McMullenas sukūrė silikoninį moters manekeną, o kūrimo procesą aprašė ir kūrimo proceso nuotraukas pateikė savo interneto svetainėje. Jį užpylė elektroniniais laiškais, kuriuose klausė – ar manekenas „anatomiškai teisingas“.
Taip nebuvo, tačiau M. McMullenas suprato – ši sritis gali būti pelninga ir ėmė gaminti lėles „RealDoll“ pagal užsakymą. Dabar daug įmonių gali pagaminti jums lėlę pagal pateiktas nuotraukas ir metmenis. Įstato stiklines akis, pritaiso tikrus plaukus, sintetinę odą, netgi sukuria dirbtinį intelektą. Lėlės turi apie 100 daviklių, todėl gali vykdyti balsu duodamus paliepimus. Na, o su naujausiomis 3D technologijomis galima sukurti labai panašią į žmogaus figūrą.
Taigi ar įmanoma pagaminti tobulą lėlę O. Kokoshkai? Vargu. Vienoje savo esė „Oscaro Kokoshkos sekso lėlė“ Bonnie Roos rašo, kad O. Kokoshka laikė lėlę meno kūriniu Jis sukūrė ir ją viešino, kaip performansą. Neilgai trukus po incidento su lėlė jį paskyrė profesoriumi Drezdeno meno akademijoje. Šios pareigos buvo atsakingos, reikėjo dirbti su žmonėmis, tvarkyti daug dokumentų.
Į tokias pareigas nebūtų paskyrę kuoktelėjusio žmogaus. Jie suprato, kad lėlė buvo menininko sumanymas, savireklama, taip pat žinojo, kad nuo seno menininkai turėjo ryšių su manekenais – pradedant renesanso laikais baigiant impresionistais ir vėlesniais laikais. Beje, Alma pasiūlė O. Kokoshkai pasigaminti jos manekeną, kad lengviau ištvertų jos praradimą.
O. Kokoshka tikėjosi, kad lėlė jį išgarsins. Pavyko – praėjus 100-ui metų mes vis dar apie tai kalbame.
Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!
