Vejos aeracija
Vienas pirmųjų rekomenduojamų darbų, padedančių vejai atsigauti po žiemos, – vėdinimas. Veja vėdinama giliai subadžius velėną, kurio tikslas – palengvinti oro patekimą į gilesnius velėnos sluoksnius. Jeigu veja buvo neteisingai pjaunama, maždaug 8 cm gylyje susidaręs veltinis sulaiko oro, vandens ir trąšų patekimą į dirvą. Po tokios procedūros žolė geriau pasisavins trąšas, o gaudama oro geriau augs ir greičiau sutvirtės. Gegužės mėnesį veja badoma negiliai, tik paviršiniame sluoksnyje, o rugsėjyje – per visą instrumento gylį. Abiem būdais skyles vejoje reikėtų daryti 10–15 cm tarpais, 7,5–10 cm gylio ir 0,6–2,5 cm skersmens.
Vejos atstatymas
Po žiemos išplikusius vejos plotus patariama atsėti. Žolė nunyksta tuomet, jei pašąla, iššunta ar į veją įsimeta įvairios žolės ligos. Jei pažeista 40–50 proc. vejos, ją geriau atnaujinti. Tai geriausia daryti visą balandžio ir gegužės mėnesius. Sėklos turi spėti įsišaknyti ir jų nereikės papildomai laistyti. Metaliniu grėbliu reikia išgrėbti seną žolę – kartu su pernykšte žole pašalinami ligų sukėlėjai. Tuomet pažeistas plotas supurenamas ir į dirvą metaliniu grėbliu įterpiamos žolių sėklos. Šiuos plotelius būtina suvoluoti ir mulčiuoti. Mulčo mišinys iš smėlio, derlingo dirvožemio ir organinių trąšų neleis išgaruoti drėgmei, apsaugos sėklas, kad nenuplautų lietus ir nenupūstų vėjas.
Vejos ligos
Jei vejoje atsirado samanos, patariama jas pradėti naikinti kuo anksčiau. Samanų atsiranda pavėsingose vejų vietose, ten, kur daug drėgmės, kur žolynai per žemai pjaunami, mažas dirvožemio pH arba trūksta maisto medžiagų. Jei samanų nedaug, jas galima išgrėbstyti pašalinant kiekvieną kuokštelį. Jei samanos plačiai išplitusios, jos naikinamos 1 are ploto išbarstant 3 kg amonio salietros ir 1 kg geležies oksido, sumaišyto su smėliu. Kitas būdas – tręšti specialiomis trąšomis, skirtoms samanoms naikinti, kurių sudėtyje yra geležies sulfato.
Nauja veja
Sklypo ruošimas vejos auginimui
Bet kokie vejų įrengimo darbai pradedami nuo šiukšlių pašalinimo. Ypatingą dėmesį reikia atkreipti į vietas, kur į dirvožemį galėjo patekti cementas ar įvairūs statybiniai chemikalai. Tokį dirvožemį patartina visiškai pašalinti.
Jeigu kraštovaizdį tik koreguojame, didindami vejos plotą ar iš naujo sodindami veją, reikia gerai apgalvoti, kokias žolės rūšis naudosime. Be to, reikia atsižvelgti į sklypo dieninio apšvietimo niuansus: vejai geriau tinka pietinė ar rytinė pusė, tačiau tinkamai parinkus žolės rūšis galima gauti gerą veją ir toje pusėje, kur mažiau saulės.
Vejos įrengimas
Ruošiant dirvą vejai pirmasis darbas yra ją suarti. Ariant užverčiamas viršutinis dirvožemio sluoksnis, kuriame gausu netinkamų žolių ir piktžolių sėklų. Suartą lauką reikia išlyginti. Jeigu vejai numatytas plotas nedidelis, veleną galima nupurkšti herbicidiniu raundapu (50–60 ml/100 m²) ir po maždaug 3 savaičių nudžiūvusius stagarus kruopščiai išrinkti iš dirvožemio, kad dirvoje neliktų gyvybingų velėnos gabaliukų, piktžolių, kurie vėliau gali atželti. Jei dalis piktžolių lieka, tuomet purškimą galima pakartoti.
Lietuvoje pirmenybė teikiama pavasario sėjai, kadangi sėti vasarą ar rudenį rizikingiau. Tačiau galima sėti ir rugpjūtyje arba pirmoje rugsėjo pusėje.
Dirvožemio ruošimas
Kaip teigia IĮ „Oldis“ agronomas A.Turčinas, esminiai faktoriai, lemiantys vejos būklę ir ilgaamžiškumą, yra dirvožemio sudėtis, kokybė ir derlingumas. Sėklų mišinių sudėtyje esančių žolių geram augimui reikalingas derlingas, gerai išdirbtas, lengvo priemolio arba priesmėlio, gerai praleidžiantis orą ir vandenį dirvožemis. Jeigu sklype dirvožemis sunkus, reikėtų įterpti smėlio. Jeigu dirvožemis skurdus, vertėtų įmaišyti durpių.
Pavasarį dirvožemį išdirbti reikia iki 25 cm gyliu. Jeigu veją rengti planuojame pavasarį, tai dirvožemį pasiruošti reikėtų iš rudens. Viršutinį dirvos sluoksnį reikia gerai supurenti, kad neliktų grumstų. Prieš sėją dirva galutiniai išlyginama medinės lentos kraštu. Išlyginus visas plotas kelių centimetrų viršutiniame dirvos sluoksnyje supurenamas grėbliu.
Sėjimas
Lietuvoje pagrinde naudojami sėklų mišiniai, į kurių sudėtį įeina pašarinio motiejuko, daugiametės svidrės, tikrųjų eraičinų, raudonųjų eraičinų, avinių eraičinų, baltosios smilgos sėklos. Skirtingų sėklų mišiniai ruošiami tam, kad skirtingą vystymosi ir brendimo laiką turinčios sėklos suaugtų į tankų žolės kilimą. Vejai geriau naudoti trumpašakniastiebių žolių sėklas – šaknų gumulas yra žemėje. Reikia žiūrėti, kad į žolės mišinius nepatektų ilgašakniastiebių žolių sėklų, tokių kaip paprastosios šunažolės sėklos, nes ateity veja susimes į kupstus. Parenkant tam tiktas sėklų rūšis galima gauti skirtingomis juostų kryptimis augančią veją, parinkti skirtingos spalvos vejas.
Jei augimo sąlygos normalios, dygstančios vejos nereikėtų laistyti, kad neišplautumėte sėklų. Žolių sėklų mišinius prieš sėją reikia gerai permaišyti. Sėti galima rankomis arba mašinomis. Sėklas reikia padalyti į dvi dalis: vieną dalį sėti viena kryptimi, kitą – statmenai. Veją pasėjus ją būtina voluoti krumplėtu volu. Pasėję sėklą mulčiuojame visą užsėtą plotą. Pirmųjų daigų galime laukti jau po 2 ar 3 savaičių.
Vejos tręšimas
Tręšiant žolė turi būti sausa, o dirva drėgna. Tręšti geriausia prieš lietų arba laistymą, tam, kad trąšos ištirptų. Paprasčiausias būdas išbarstyti trąšas rankomis – pirmą kartą skersai, vėliau – išilgai. Taip pat trąšas galima ištirpinti, nupurkšti ir veją pašukuoti grėbliu. Naujos vejos žolių šaknims gerai tinka fosforo trąšos.
Periodinis vejos tręšimas paspartina žolių augimą, todėl patręštą veją reikia dažniau pjauti. Patręšta veja būna tanki, tamsiai žalios spalvos, be piktžolių ir be samanų, atsparesnė sausrai ir ligoms. Tikslų medžiagų poreikį galima nustatyti tiktai atlikus dirvožemio tyrimus, tačiau apytikris tręšimo planas galėtų būti toks:
Pavasarį nutirpus sniegui, įterpiama azoto trąšų.
Po pirmo pjovimo įterpiama azoto, fosforo ir kalio trąšų santykiu 2:11:22. Vienam arui išbarstoma 3 kg trąšų.
Birželio pradžioje įterpiama sudėtinių azoto, fosforo ir kalio trąšų .
Rugpjūčio pradžioje įterpiama azoto trąšų.
Rugsėjo pabaigoje arba spalio pradžioje įterpiama fosforo ir kalio trąšų.
