Viena vertus, abudu įsimylėjėliai, mylintieji ar partneriai turėtų atsiduoti santykiams tiek, kiek patys geba tuo metu ir, aišku, mylėti - tiek daug ir labai, kiek įmanoma, nes dozuodami savo „duodamą” meilę nebūtų patys laimingi. Daug daugiau pastangų reikalautų meilės kiekio dozavimas negu tiesiog besąlyginis pasidavimas meilės upės tėkmei.
Visgi dažnai liaudyje sakoma, kad bet kokioje poroje vienas myli labiau, o kitas – mažiau. Tad retorinis klausimas, kuriai lyčiai reikėtų labiau mylėti, kad santykiai būtų sėkmingesni ir pora būtų ilgaamžė, yra vertas atskiro dėmesio. Egoistai ir egoistės pasakys, jog kitas, tik ne jis, turėtų mylėti labiau. Tačiau kas gi mylėti turėtų labiau remiantis vyrų ir moterų psichologine prigimtimi ir ypatybėmis?
Sakykime, jeigu vyrai mylėtų labiau, tai moterys galėtų daug lengviau jais manipuliuoti ir žaisti, bet ar nebūtų taip, kad moteris valdytų santykius, nes tas, kas myli mažiau, valdo santykius labiau? O ar jaustųsi moteris laiminga su vyru, kurį ji galėtų lengvai valdyti?
Tradiciškai ir biologiškai (evoliuciškai) vyrai linkę labiau valdyti, tad tokiu atveju vyras jaustųsi neišpildantis savo „olos” vyro vaidmens, o moteris žinotų, kad kažkas ne taip, ir ilgainiui jai įgristų toks silpnesnis vyras. Kartas nuo karto tokiai moteriai iškiltų abejonės, ar su tinkamu vyru ji šiuo metu, ir ar tikrai norėtų nugyventi visą gyvenimą su juo: kurti šeimą, susilaukti atžalų ir kartu džiaugtis senatvės vargais.
Ne veltui juk meilė yra siejama labiau su moters įvaizdžiu, ir joms nuo vaikystės rūpi labiau žaidimai su lėlėmis, meilės serialai ar tekstai (knygos, internetiniai skaitalai) apie vyro ir moters santykius. Ar ne pirmesnis ir svarbesnis meilės deivės - moters (Afroditė), o ne meilės dievo (Erotas) įvaizdis?
Be to, nustatyta, kad moterų smegenys kuria daug subtilesnį ir gilesnį meilės ir santykių paveikslą. Tad moterys yra labiau empatiškos, daug geriau supranta savo jausmus ir išreiškia juos žodžiais. Tam tikra prasme moterys šaukiančios, kad vyrai turi mylėti labiau ne tik pasmerkia save nelaimingiems santykiams, tačiau dažnai ir stumia savo partnerį nuo savęs dėl moteriško išdidumo.
Tokia moteris pasąmoningai pradeda negerbti vyro kaip vyro, nes moterį traukia pirmiausia stiprus, o ne meilėje įklimpęs ir jos susilpnintas vyras. Nepamirškime ir to, kad didesnė vyrų meilė moteriai negu jos jam reiškia ir didesnę galimybę atsirasti „barakudoms“, kurios tokia meile naudojasi materialiniams tikslams pasiekti, o paties vyro jau nebegerbia.
Tiesa, retai moteriai, kuri yra įsimylėjusi iki ausų jai visiškai abejingą vyrą, pavyksta užkariauti tokį vyrą: daug lengviau beviltiškai įsimylėjusiam vyrui užkariauti jam abejingą moterį. Tačiau tai apie įsimylėjimą (pirmą meilės etapą), o ne pačią meilę jau kuriamuose santykiuose. O ir visiško vienos pusės abejingumo atvejai veikiau išimtis, kuri patvirtina taisyklę.
Savaime suprantama, moteris daug greičiau galėtų suvilioti bet kurį vyrą negu tą padarytų vyras (moters biologinis patrauklumas yra vertingesnis), tad ir santykių pradžios sprendimą didele dalimi priima moteris (inicijuoja vyras, o moteris leidžia toliau vystytis ir megztis santykiams), o ne vyras.
Labiau mylinčio vyro galimybės ribotesnės: jeigu vyras pamatys gatvėje kokią nors moterį ir įsimylės ją iš pirmo žvilgsnio, tai nebūtinai jam pavyks ją „turėti“. Sakyčiau, kad jo galimybės sukurti moters nesavanaudiškumu grįstus santykius mažesnės negu 50%, nes bandydamas ją papirkti ekstremaliausiais būdais jis žemins savo vyriškąjį „ego“ ir klimps į scenarijų „vyras po padu“.
Žinoma, pati meilė yra dinamiška ir kinta su metais. Visgi moterų meilė didėja arba mažėja, o vyrų išlieka stabilesnė. Ne veltui sakoma, kad vyrai tikisi, jog moteris, kurią įsimylėjo, išliks tokia pati, o moteris tikisi, kad vyras pasikeis.
Tad jeigu vyras myli mažiau, o moters meilė mažėja, tai jis kažkuriuo momentu taps mylinčiu daugiau, o jeigu vyras myli labiau, tačiau moters meilė didėja, tai jis atsidurs mylinčio mažiau situacijoje. Antrasis scenarijus skamba daug gražiau, todėl ir atrodo patrauklesnė vyro didesnė meilė.
Anot paplitusių „kabinimo meistrų“ (angl . pick-up artist) patirties, nors teoriškai geriau skamba, kai vyras myli labiau – ar ne toks vaizdas suformuotas pasakų ir prikurtų holivudinių meilės istorijų – tačiau praktiškai moteris ilgainiui praranda susidomėjimą vyru, kuris ją pernelyg įsimylėjęs. Toks vyras nebėra jai iššūkis, greičiau jau kilimėlis kojoms nusišluostyti.
Jeigu moterys mylėtų labiau, tai vyrai galėtų tvirtai valdyti santykių laivą. Ar nesijaustų moterys saugesnės ir laimingesnės santykiuose, kur jos myli labiau, nes joms meilė – laimė? O kokie kiti argumentai už moterų didesnę meilę santykiuose?
Pirmiausia daugeliu atveju priimta, kad vyrai turi rodyti iniciatyvą užmezgant santykius, o moterys juos labiau linkę užbaigti. Tad dažniausiai vyrai yra santykių kūrėjai (kūrimo procesas priklauso abiems lytims), o moterys santykių ardytojos (vėlgi ardymu užsiima abi lytys). Juk, anot statistikos ir apklausų, skyrybų dažniausios iniciatorės yra moterys, tad jeigu moterys mylėtų labiau, poros taptų ilgaamžiškesnės. Moteris, mylėdama daugiau, mažiau norės skirtis.
Kita vertus, moterys daug lengviau susidoroja su santykių nutrūkimu negu vyrai, o vyrus per didelė meilė sukrečia ir sužeidžia daug labiau. Moterys daugiau kartų įsimyli iš naujo negu vyrai. Tad meilės sužeistas vyras kurs daug mažiau santykių ateityje – mažiau meilės atvejų visuomenėje.
Antra, vidutiniškai moterys yra didesnės savanaudės ir labiau lepinamos dėmesio negu vyrai, o tai nedera su meile. Pavyzdžiui, daugelis dainų ar poezijos tekstų dedikuotos moterims, o ne vyrams – moteris yra labiau garbinama ir aukštinama, o tai skatina jas turėti didesnę savimeilę. Mylinčios moters savimeilė sumažėja, ir savanaudiškumas aptirpsta. Beje, dėl didelio dėmesio moterys gali apgaulingai manyti, kad tiek daug vyrų myli ją labiau negu ji myli juos.
Trečia, santykiai, kur myli labiau moteris, yra stabilesni ir ne taip blaškomi emocinių vėjų, nes moterys geba geriau suvaldyti santykių mikroklimatą ir stiprias emocijas negu pernelyg įsimylėjęs vyras. Tokiuose santykiuose būna ir dažnesnis seksas, nes moteris mylėdama labiau nusileidžia vyrų iniciatyvoms, o tokiu atveju ir palikuonių susilaukimo tikimybė daug didesnė, kas užtikrina ilgiau trunkančius santykius.
Šiaip ar taip, moterys mylėdamos tampa laimingomis, o tokiu būdu vyrai išpildo prigimtį matyti laimingą moterį, nes ar gi vyrai tada ir palieka moteris, kai nesugeba jų padaryti laimingomis. O galbūt vyrai ir moterys meilę supranta skirtingai?
Vyrai meilę dažnai sieja su fizine jos išraiška, o moterys – myli daugiau emociškai. Tai turbūt vyrai turėtų daugiau mylėti fiziškai, o moterys emociniame lygmenyje, ir, jeigu metai meilės nepakeis, tai poros santykiai gyvuos ilgai ir sėkmingai.
Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!
