Mano dienotvarkė:
6.05 val. – žadintuvas. Laikas pažadinti vyrą;
6.15 val. – vyras jau išėjęs apžiūrėti gyvulių, laikas man keltis. Kol atsikels vaikai, reikia prikepti blynelių, paruošti visiems arbatos, sumuštinių, suruošti lauknešėlius priešpiečiams ir t.t.;
7 val. – pradeda rinktis mano šeimynėlė. Gal jie ir išlepinti, bet vienas nenori arbatos, kitam neskanu su medumi, trečias norėtų sumuštinių su sūriu...;
7.20 val. – pagaliau visi sotūs, prasideda rengimasis. Šį laikotarpį vadinu „Mama, kur mano...?“ Bet stebuklingai viskas atsiranda, kasytės susipina, ir visi išdunda į mokyklinį autobusiuką;
7.30 – 7.55 val. – laikas, skirtas mano kavai, pasiruošimui į darbą, rytinio chaoso padarinių sutvarkymui;
8.10 val. – į darbą beveik visada tiek vėluoju. Gerai, kad kolektyvas supranta.
11.50 val. – pasirodo mano pradinukai, vyksim namo. Namie dažniausiai laukia pietūs (ačiū anytai!), vėliau mažuliai eis pokaituko kartu su seneliais, o mama – vėl į darbą;
17 val. – vakarinė ruoša – pamokos, vakarienė, dienos įspūdžiai, drabužiai rytdienai, ruošiniai pietums, ūkis, daržai, konservavimas ir kiti darbeliai, kurie turi būti padaryti;
21 val. – pagaliau vaikai lovose, prasideda mano laikas... Tik dažniausiai ir aš vos nušliaužiu iki lovos ir „lūžtu“. O kitą dieną – viskas iš naujo.
Pamiršau pasakyti, kad esame šeima, kokių Lietuvoje nedaug (bent aš taip manau). Gyvenu su tuo pačiu vyru jau 27 metus, jau užauginome du ąžuolus, kurie sėkmingai baigė aukštuosius mokslus ir kabinasi į gyvenimą savo šalyje.
Dar auga trys liepaitės ir trys ąžuoliukai. Nei dėl vieno vaiko neturiu problemų nei mokykloje, nei visuomenėje. Visi randa sau tinkančius užsiėmimus, visiems stengiamės sudaryti sąlygas visų pirma mokytis, o paskui dar ir būrelius lankyti, net jeigu jie rajono centre už 30 kilometrų. Vaikai supranta, kad niekas iš nieko neatsiranda, kad nemokamas būna tik sūris pelėkautuose. Visi gyvename kaip socializme – iš kiekvieno pagal galimybes, kiekvienam pagal poreikius. Todėl net mažoji penkiametė turi padaryti nors ir nedidelius, bet savo darbelius.
O gal manot, kad valstybei tokios šeimos rūpi? Labai apsirinkat. Dirbu socialine darbuotoja, todėl esu susipažinusi su tais įstatymais, kuriuos taip reklamuoja mūsų renkamieji. Kadangi aš dirbu, o vyras turi vidutinį ūkį (kurį tuoj sužlugdys vietiniai Briuselio parankiniai), tai mano vaikams niekas nepriklauso – nei išmokos vaikams (gaila net 52 litų), nei nemokamas maitinimas mokyklose, nei jokios lengvatos būrelių lankymui. Viskas, kuo paremia valstybė – didesniu neapmokestinamu minimumu ir dviem laisvadieniais per mėnesį. Todėl man labai keista, kai mamos, turinčios vieną- du vaikus skundžiasi, kad sunku juos išlaikyti ar skirti laiko sau. Apsidairykit aplink,
kitų vaikučiai serga, miršta, vyrai geria, išduoda, o jos tyliai neša savo kryželį...
Nemanau, kad pasikeis ir mano gyvenimas, tik parašiau ir lengviau. O gal viską atperka tie dabar tik šeši „Labanakt“ kiekvieną vakarą? Arba didžiulė puokštė gėlių mamai švenčių proga – bent po vieną ir jau devynios.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
„Dirbu. 24 valandas per parą. Esu mama ir pasiūlyčiau visiems šyptelėjusiems ar pasišaipiusiems pažiūrėti, kiek ištvertumėte Jūs.“ – būtent taip tikrai galvoja ne viena atžalas namie prižiūrinti moteris, karjerą iškeitusi į šeimą.
Manote, lengva? Straipsnį „Ką nutyli supermamos?“ DELFI portale anksčiau rašiusi Giedrė buvo atvira – nelabai. „Pabandyk išgyventi, kai nuo šeštos valandos ryto iki dešimtos vakaro - lakstymai, šokinėjimai nuo palangių, rietynės, muštynės, ožiai. Be savaitgalių. Be išeiginių. Be švenčių.“, – motinos kasdienybe dalijosi ji.
Mamos, prašome Jūsų – pasidalinkite: ar lengviau atžalas palikti auklei ir lėkti į darbą, ar visą dieną būti namuose? Ar iš tiesų net ir tuomet sunku viską spėti? Papasakokite, kaip nusprendėte, kokia mama – dirbančia ar ne – būsite? O kaip į tai reaguoja tėtis? O gal norite sugriauti mitą, kad vienas kūdikis sugeba dviejų žmonių gyvenimuose sukelti chaosą?
Vieno rašinio autoriui įteiksime tris knygas – Č. Milošo „Abėcėlė“, M. Gessen „Putinas. Žmogus be veido“, „Piešimas buvo tarsi durys“.
Rašykite el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Mama“. Taip pat rašinius galite siųsti naudodamiesi ir žemiau esančia nuoroda arba čia: