– Dar prieš vestuves Jurgis pasakė: noriu dešimties vaikų. Tada juokiausi – iš kur jie atsiras, kai aš tokia nedidelė ir menkutė. Bet atsirado – ir visi dešimt. Pirmą sūnų pavadinome Jurgiu, po metų gimė Eugenijus, dar vėliau Julius, Vilija, Rima, Eglė, Jonas, Alvydė, Rūta ir Saulė.
Sunkumų neprisimena
– Ar vaikai tęsia estafetę aktyviai gausindami giminę? Kiek turite vaikaičių?
– Iš viso dvidešimt aštuonis. Alvydė pagimdė penkis sūnus, Vilija – keturis, Jonas – keturias dukras, kiti po tris, du, vieną – nemažas pulkelis.
– Jūsų šeimoje nuo pat pradžių vaikai ir muzikavimas buvo susiję. Ar ponas Jurgis, aktyvus kompozitorius, muzikantas, visuomenininkas, Jums padėdavo?
– Aš vis kartu būdavau, kai galėdavau. Kartą mėnesiui buvome išvažiavę koncertuoti į Druskininkus, tai čia ir pagimdžiau – Jurgis Ratnyčėlėje vystyklus skalavo...
– Taip šnekate, tarsi po karo užauginti dešimt vaikų buvo tik žaidimas, labai lengva.
– Kai nori ir myli – tada lengva.
Jų laukia visa Lietuva
–Toks įspūdis, kad bėgant metams tas abipusis ryšys dar sutvirtėjo. Jūs, vyro vadinama Zosele – ištikimoji draugė ir vienintelė bei didžioji Jurgelio meilė. Abu grojate, dainuojate. Kiek šeimos kapeloje dalyvių?
– Įvairiai būna, nevienodai – visi turi savo reikalų, kiekvienam koncertui sunku visus surinkti. Dažniausiai grojame devyni vyresnieji ir septyni anūkėliai. O kartais, ypatingomis progomis, būna ir apie penkiasdešimt – su anūkais, marčiomis, žentais.
– Kiek profesionalių muzikantų?
– Jurgis – pianistas, violončele griežia Vilija Gaižauskaitė-Veličkienė, kankliuoja Eglė Gaižauskaitė-Martinkėnienė, likusieji užsiima kitais menais, nors muzikos yra visi ragavę.
– Ar muzikuoti vaikus vertėte?
– Kai vaikas smuiką čirpindamas knygą skaito – nepriversi muzikantu būti. Prievartos namie niekad nebūdavo – nei muzikavimui, nei kitiems darbams. Jei vaikai nebūtų kasdienių darbų dirbę, nieko nevaliotume. Jurgis net turėjo sąsiuvinį, kur užrašydavo paskirstytus darbus – šeimos susirinkimus darydavome, dalydavomės, kas ką padarys. Kam tekdavo bulves skusti – tai visą kibirą.
Auklėjimo paslaptys
– Klausau Jūsų ir bandau atspėti paslaptį, šeimos darnos esmę. Lyg ir nieko ypatinga nedarėte – vaikų nebaudėte, o jie ir savo vagas kultūros dirvonuose verčia, ir namus vis aplanko, tėvams gėdos nedaro.
– Vaikai visad užimti būdavo, mokėsi, grojo. Kai gyvenome Pavilnyje, kompozitorių namų vasarvietėje, daržą, sodą turėjome – tai vaikai vis dirbdavo. Bet mes ir dirbdami dainuodavome. Ir patys jie teatrus, mokyklas žaisdavo. Iš jų pačių ir mokytojų, ir mokinių užtekdavo.
– Labai poetiškai ta idilė atrodo. Ar taip ir nėra buvę pykčio, muštynių?
– Gal ir pasimušdavo, bet patys ir išsiaiškindavo. Jei kuris vaikas ką nors blogai padarydavo, Jurgis jam rankas plaudavo, gal taip norėjo blogį nuplauti – nežinau, bet šitai vaikai atsimena.
– Daugybė metų Lietuvoje Jūs, šiuolaikiniais matais vertinant, buvote tarsi gyvas reklaminis klipas, skatinantis mylėti dainą, gausinti šeimas. Niekas nebesuskaičiuoja, kiek tų koncertų būta. Su šiluma ir meile Jus pasitikdavo visoje Lietuvoje. Ir didžioji šiaudinė skrybėlė, po kuria abu telpate – dar nesuplyšo. Ar nepabodo šokti ir dainuoti?
– Noriu šokti ir dabar. (Mums bešnekant, ponia Zofija lengvais žingsneliais ne kartą per kambarį striksėjo.)
Ne tik muzika, bet ir Gaižauskų šeimoje tvyrantis gerumas, talentai ir dvasios grožis žmones traukia. Jie gavo ir išsiugdė muzikos talentus, kuriuos su meile dalija kitiems. Namuose begalė muzikos instrumentų, koncertinių drabužių, knygų, gaidų sąsiuvinių, piešinių, plakatų. Daug ir dovanotų meno kūrinių, suvenyrų, padėkos ženklų. Išties šių dviejų brandaus amžiaus žmonių gyvybingumas ir gyvenimo džiaugsmas stebina. Ponios Zofijos meilės užtenka visiems. Ir mane, pirmą kartą čia užsukusią žurnalistę, išleisdama šeimininkė apkabino, pabučiavo ir palydėjo – kaip artimą giminę. Juk ji motina...
