Lietuvoje, tiksliau, Kauno „Žalgiryje“, T. Beardas pasirodė 2002 metų pabaigoje. Prieš tai žaidė Turkijoje, Ispanijoje, Italijoje, Rusijoje.
- Dar pamenate pirmąsias dienas Lietuvoje?
- Tos akimirkos buvo malonios, nekantraudamas laukiau, kada galėsiu žaisti. „Žalgiris“ man suteikė galimybę viską pradėti iš pradžių, aš labai troškau padėti jiems ir nuveikti ką nors ypatinga. Pirmoji diena Lietuvoje man buvo tarsi išsilaisvinimo šventė.
- Ir jokių blogų minčių dėl šalto oro?
- Gimiau Jutos valstijoje, o ten oras panašus kaip Lietuvoje. Todėl didelės staigmenos nebuvo.
- Iki tol dažnai keitėte klubus. Čia jūs – jau treti metai ir liksite ilgiau.
- Man patinka ir klubas, ir lietuvių gyvenimo sparta – lėtesnė nei Europos didmiesčiuose, ramesnė. Kaunas pagal dydį panašus į Jutos valstijos sostinę, kur gyvenimas teka lėtai, kur labai šalta žiema, todėl čia galiu jaustis kaip namie. O kai kuriems žaidėjams geriau dideliuose miestuose. Man irgi patinka didmiesčiai, bet čia atvykau žaisti krepšinio. Taigi svarbu, kad viskas gerai klostytųsi aikštėje, o tam reikia sąlygų atsipalaiduoti. Taip pat kad patiktų gyvenamoji vieta, kad pailsėjęs galėčiau žaisti krepšinį taip, kaip sugebu. Be to, turiu padėti komandai. O čia viskas taip ir yra.
- Gal jau pradėjote mokytis lietuvių kalbos?
- Ne, man dar per sunku. Iki šiol nežinojau, kiek laiko būsiu Lietuvoje, ar man būtina ją mokytis. Dabar, kai paaiškėjo, kad lieku čia ilgiau, būtinai pradėsiu.
- Pakeitėte daug klubų. Sunku kiekvieną kartą svečioje šalyje surasti draugų?
- Tikrų draugų rasti labai sunku. Bet Lietuvoje jau turiu keletą ir manau, kad su jais bendrausiu visą gyvenimą. Turiu bičiulių ir iš komandos, ir ne tik. Jie geri žmonės. Ilgai žaidžiau Ispanijoje, ten taip pat nebuvo sunkumų bendraujant. O kai šalyje būni trumpiau, pavyzdžiui, kai buvau Turkijoje ar Rusijoje, tikrų draugų susirasti nespėji. Esu atsargus su aplinkiniais – neskubu rodyti širdies. Privalau taip elgtis, nes daug kas nori draugauti vien dėl to, kad esi žinomas.
- Sulaukiate daug merginų dėmesio?
- O, taip! Bet juk tai natūralu. Truputį skiriuosi nuo Lietuvos žmonių – didelis juodas vaikinas, todėl visi žino, kas esu. Nors, kartoju, lietuviai mane gerbia ir palieka erdvės. Ko dar galėčiau norėti?
- Ar jau pripratote prie lietuviško maisto?
- Taip. Labiausiai mėgstu balandėlius (Tanoka šį žodį ištaria gražia lietuvių kalba – aut. past.). Iš tikrųjų. Mano mama ruošia panašų patiekalą. Kai draugai pavaišino, lyg ir žinojau, kas tai yra. Todėl kai pas juos lankausi, skanauju nuostabius balandėlius.
- Jūsų šeima iki šiol gyvena JAV?
- Taip, tėvai ir brolis. Jie irgi tokie aukšti kaip aš. Brolis – 212 cm, tėvas – 205 cm, o mama tik truputį žemesnė. Tėvas buvo krepšininkas, todėl ir aš pradėjau žaisti labai jaunas. Nuo mažens svajojau būti toks kaip jis. Tėvas nebuvo profesionalas, bet Merilende, Baltimorėje, kur gyvenome, buvo labai žinomas – savita gatvės krepšinio legenda. Norėdamas būti panašus į jį ėmiau treniruotis. Brolis irgi mėgino, bet nepavyko. Todėl dabar rūpinasi mūsų verslu Jutoje, jam puikiai sekasi. Mudu turime muzikos prodiuserių kompaniją „Dub-dub Records“, nes labai mėgstame muziką. Mūsų bendruomenei priklauso daug talentingų žmonių. Neseniai Jutoje įsigijome naktinį klubą, rengiamės pirkti nekilnojamojo turto. Baigęs karjerą ir aš dirbsiu su broliu. Bet kol kas apie tai negalvoju – dar esu jaunas ir sveikas. Rūpinuosi savimi, kad kuo ilgiau galėčiau žaisti. Manau, jei norėsiu, dar rungtyniausiu kokius penkerius šešerius metus.
- Nerūkote, nevartojate alkoholinių gėrimų?
- Būtent. Vienintelis blogas dalykas – miegu ne tiek, kiek reikėtų. Bet stengiuosi valgyti gerą maistą. Pirmiau nebuvau linkęs rūpintis savo kūnu – gėriau, linksminausi. Negalvojau ir apie šeimą. Buvo įdomu tik tai, kaip maloniai praleisti laiką. Man labai pasisekė, kad nieko bloga nenutiko. O dabar gyvenu kitaip. Vyresni žaidėjai mane išmokė tausoti save, daugiau ilsėtis, o ne nuolat lėkti.
- Ką veikiate, kai nežaidžiate krepšinio?
- Klausausi muzikos, skaitau knygas – fantastiką, detektyvus.
- Aktyvus sportininko gyvenimas nesutrukdė šeimos reikalams?
- Sutrukdė. Buvusi žmona su trimis vaikais dabar gyvena JAV, nes nenorėjo kartu vykti į Rytų Europą. Šis santuokos išbandymas buvo didžiausias. Bet aš esu geras keturių vaikų tėvas. Mes esame labai artimi, gerai sutariame. Noriu padaryti viską, kad jų gyvenimas būtų sėkmingas. Noriu būti herojus, kad vaikai galėtų manimi didžiuotis, trokštų sekti mano pėdomis. Juk būna, kad kai kurie net nepamato savo tėvų, tad jų herojais tampa kažkokie tipai iš televizijos ekrano. Būtų puiku, jeigu mano vaikai to nepatirtų. Vyriausiam sūnui Williamui jau trylika metų, dukroms Nile ir Noelani – penkeri ir treji, jaunėliui Kekoa – beveik dveji. Vedžiau dvidešimt ketverių ir pirmojo sūnaus susilaukiau su kita moterimi. Dabar Williamas žaidžia krepšinį, jam puikiai sekasi; Kalifornijoje savo amžiaus grupėje jis jau yra žvaigždė. Kai tik parvykstu namo, stengiuosi, kad vaikai kuo ilgiau būtų su manimi, kad visi būtų pas mane. Tai visai nesudėtinga, nes trys jaunesnieji gyvena Jutoje, o vyresnysis gali atvažiuoti pats. Šiuo metu kaip tik rengiuosi pirkti namą, kad jame užtektų erdvės visiems. Žinau, kaip bus smagu kartu praleisti vasarą. Beje, visi mano vaikai jau buvo Lietuvoje.
- Ką visada pasiimate į kelionę?
- Bibliją. O pasirašydamas kontraktą su klubu, atidžiai išanalizuoju visas detales, kad gyvenimas svečioje šalyje būtų lengvesnis ir paprastesnis. Man viskas svarbu – būstas, automobilis, televizorius, palydovinė antena... Kad tuo nereikėtų rūpintis pačiam.
- Ar ruošiate maistą?
- Taip, pastaruoju metu gana dažnai. Nesu geras virėjas, stengiuosi gaminti paprastus patiekalus – vištieną, makaronus. Arba man patinkančių daržovių – brokolių, špinatų – valgius. Maisto parduotuvėse tikrai yra visko, ko man reikia.
- O kas ta paslaptinga nepažįstamoji, su kuria pasirodėte keliuose vakarėliuose?
- Amerikietė Monique. Dabar ji pagal kontraktą dirba Anglijoje. Monique yra gera kompiuterių specialistė. Anglija netoli nuo Lietuvos, todėl ji dažnai mane aplanko. Monique yra puikus žmogus, mes seniai pažįstami, bene dvidešimt metų.
- Gal jau galima laukti vestuvių?
- Oi, ne ne... Tai jau mano asmeninis gyvenimas.
