Besisvečiuodamas sūnus liūdnai pranešė, kad yra priverstas kelių mėnesių kalytę grąžinti į prieglaudą, iš kur ją ir buvo pasiėmęs. Nes namai tapo šiukšlynu, vos ne landyne, kadangi mažoji Kola (tokį vardą ji gavo tą dieną, kai atkeliavo iš prieglaudos, o šeimininkas su draugais šventė jos pasirodymą su viskio ir „Coca cola“ kokteiliais) per dieną taip nusiaubdavo ir „pažymėdavo“ butą, jog nebeliko jėgų jo kuopti.
Jam taip šnekant, Kola prišliaužė prie manęs ir pradėjo laižyti man kojas... Lyg suprasdama, kas kalbama... Susigraudinau. „Palik ją man savaitei kitai, o tada spręsk“, - pasakiau. Tos savaitės tęsiasi iki šiol... Bet pradžia tikrai buvo baisi.
Jau kitą dieną mano namai buvo nebeatpažįstami. Sužinojau, ir kuo prikimštos pagalvės, ir kokie batai skaniausi, ir kad svetainėje labai tinka „įrengti baseiną“. Mažoji dekoratorė dirbo atkakliai ir iš širdies. Daugiau negu metus. O aš, pagauta jos atgailaujančio žvilgsnio, nuleidau rankas. „Et, perklosiu parketą, bet tavęs neišmesiu“, - pažadėjau jai.
Tačiau namai – ne vienintelė bėda. Gatvėje buvo dar baisiau. Visada turėjau būti „kovinėje parengtyje“, kad nenučiuožčiau paskui ją, jei ji pamatys „priešą“ anksčiau negu aš, ir būtinai atakuos. O tie „priešai“, kuriuos reikia staigiai pulti, iki šiol liko visi keturkojai ir motociklai. Tiesa, anksčiau priešais dar buvo vaikai ir visos keturratės priemonės, paukščiai ir skraidančios šiukšlės.
Pasamdžiau dresuotoją. Jo verdiktas buvo gluminantis: „Visus „prieglaudinius“ reikia utilizuoti, nes jų psichika yra nepataisomai pažeista“. Mat jie, išmesti kaip nereikalingi, patyrę badą, smurtą ir mirties alsavimą, gina savo išgelbėtoją visomis keturiomis. Kaip ir savo antrą bilietą į gyvenimą.
„Na, jau greičiau aš tave utilizuosiu“, - pasakiau dresuotojui. Numojęs ranka į mano užsispyrimą išmokyti Kolą gerų manierų, jis vis dėlto parodė man keletą dresūros gudrybių. Ir jos suveikė! Šiandien dar Kola nesielgia kaip aristokratė, bet ir nebe kaip beprotukė.
„Kantrybės, šventos kantrybės. Ir meilės“, - lyg mantrą kalbėdavau sau kiekvieną dieną po eilinės Kolos iškrėstos šunybės. O jų vis mažėjo ir mažėjo.
Šiandien džiaugiuosi priglaudusi ją. Džiaugiuosi, kad pakako ištvermės susidoroti su jos išdaigomis. Džiaugiuosi įtikinusi vyrą, kad šuo nebūtinai turi būti pririštas prie būdos (kur, pasak jo, šuniui ir vieta) – dabar jie kartu miega lovoje ir dalijasi maistu. Ir nepavydžiu tam, kuris apie Kolą pasakys ką nors negero – kad negraži, neprotinga. Tada jis tikrai patirs jos šeimininko rūstybę. Džiaugiuosi, ir kad vyras sugebėjo rasti įtikinamų argumentų, kai aš virkavau, kaip su tuo „kilmingu Lietuvos kiemsargiu“ pasirodysiu mieste. Svariausias jų buvo – dabar tai madinga!
Suknelės, bateliai ar rankinės iš naujausių dizainerių kolekcijų jau taip garsiai „nebegroja“, kaip socialiai aktyvus piliečio elgesys. „Tu neperspjausi visų tų, kurie nori būti pastebėti su ypatingu šunimi. Tad būk originali – nustebink savo „lenciūginiu“. Žiūrėk, sakė man vyras, kokius šunis vedžiojasi ponios Prancūzijoje“. Ir tikrai: Žydrojoje pakrantėje, kur kasmet praleidžiame daug mėnesių, pamatyti veislinį šunį yra „misija neįmanoma“.
Štai eina Kanų Croisette bulvaru dama, nuo galvos iki kojų visa „Chanel”, ir ant auksinės grandinėlės vedasi tokį apskurėlį, kad net iš gailesčio verkti norisi. Kiekvienam aišku: ji galėtų nusipirkti tūkstančius kainuojantį grynaveislį, bet jai reikia ŠUNS! Draugo. Ir tylaus vidinio pasitenkinimo išgelbėjus vieną gyvybę.
Atlaidų už tokį gerą darbą niekas negauna. Kantrybės, auginant prieglaudinį šuniuką reikia gal net daugiau negu brangų kilmingąjį. Tačiau džiaugsmo, matant jo dėkingumą, neišmatuosi niekuo.
Ech, laikas baigti plepėti, nes einame krautis lagaminų skrydžiui į Prancūziją. Kolytė tvarko savo narvą, kuriame ji jau įprato praleisti penkias kelionės valandas. O po to jos laukia jūra, kalnai, levandos ir prancūzų kavalieriai. Juk kai kam gyvenime pasiseka.
Norėtųsi, kad kuo daugiau būtų tokių laimingųjų. Tai priklauso nuo mūsų, geraširdžių žmonių.
Startuoja projektas „neBrisius.lt“, ir Tu gali būti jo dalimi! VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ projekto idėja užsikrėtė nuo Amerikoje vykusio „Why We Rescue“ ir, gavę idėjos autorių leidimą bei palaikymą, pradeda analogišką ilgalaikį projektą Lietuvoje. Projekto metu bus fotografuojami žmonės su augintiniais, priglaustais iš prieglaudų ar gatvės, talpinamos jų laimingos istorijos, kurios, tikimės, užkrės vis daugiau ir daugiau žmonių!
Beje, tapti projekto partneriais siūlyta ir gyvūnų globos prieglaudoms, tačiau joms gerosios praktikos sklaida nepasirodė svarbi.
Norinčius tapti projekto dalimi – pasidalinti istorija apie pasikeitusį gyvūnų gyvenimą patekus į Jūsų namus – prašome užpildyti anketą, ir mes su Jumis susisieksime.
Laimingų istorijų dalyviai (šeimininkai su augintiniais) bus fotografuojami penkiuose miestuose: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Mažeikiuose.
Taip pat prašome atsiliepti fotografus ir žmones iš kitų miestų, norinčius ir galinčius prisidėti prie projekto įgyvendinimo – fotografuoti arba padėti rengiant fotosesijas.
Prisijunk prie projekto „neBrisius.lt“! Dėl detalesnės informacijos kreipkitės el. paštu info@ggi.lt.