Neturėdami nuosavo būsto, jie apsistojo senelių namuose. Tada Sarai buvo tik šešeri metai. Į minėtą vietovę šeima atvyko vasarą, todėl mergaitei į mokyklą eiti dar nereikėjo. Dėl šios priežasties ji neturėjo progos susipažinti su naujais bendraamžiais. Vis dėlto vieną draugą ji rado greitai.
Praėjus savaitei po įsikraustymo į senelių namus, Saros motina pastebėjo, kad dukra vis daugiau laiko leidžia užsidariusi savo kambaryje. Dažnai į jį užėjusi, mergaitę rasdavo kalbančią su oru, taip pat visur būdavo primėtyta piešinių. Tai moters nestebino, nes dukrai visada patiko piešti, tačiau jos paveikslėliai pasirodė keisti. Jie visi buvo vienodi – balto popieriaus lape buvo tik vienas didelis juodas apskritimas.
Kai ji paklausdavo dukters, ką čia nupiešė, mergaitė atsakydavo: „Nežinau, čia ji piešė.“ Po kurio laiko Saros motina ėmė nerimauti, nes dukra nuolatos minėdavo paslaptingąją „ji“. Moteris nesusitvardė, kai dukra ketvirtą ar penktą kartą grįžo į virtuvę prašyti sausainių teigdama, kad „ji“ vis dar alkana.
Motina pradėjo rėkti, kad gana tų įsivaizduojamų draugų, metas liautis švaistyti savo laiką jį leidžiant su tuo, kas iš tiesų neegzistuoja. Įsižeidusi Sara nubėgo į savo kambarį. Greitai moteris pasigailėjo šiurkščių žodžių ir nutarė atsiprašyti dukters.
Nuėjusi prie jos kambario durų, išgirdo mergaitišką balsą, tyliai sakantį: „Viskas gerai, aš būsiu čia.“ Pastarasis buvo aukštesnis nei Saros, bet moteris neabejojo, kad ji tik įsikūnija į savo nematomą draugę ir kalbasi pati su savimi. Motina atplėšė duris ir nustebo išvydusi saldžiai miegančią dukrą.
Baisiausia tai, kad šalia jos buvo palinkęs šešėlis, primenantis mažos mergaitės siluetą. Atrodė, jog pastarasis kažką šnabžda Sarai į ausį, tačiau vos po kelių sekundžių jis išsisklaidė. Nieko nelaukusi moteris prižadino Sarą ir išbėgo iš namų. Daugiau į juos negrįžo.
Naujuose namuose viskas liovėsi, bet mergaitė niekada nepamiršo šio vaikystės nuotykio. Suaugusi Sara kartu su broliu nusprendė aplankyti apleistus senelių namus. Manė, kad tai bus šiurpus, bet smagus nuotykis.
Tačiau viskas baigėsi tuo, jog jai teko palikti namą neramiai spurdančia širdimi. Sara, užėjusi į senąjį savo kambarį, ant lovos pamatė piešinį, kuriame pavaizduotas juodas apskritimas baltame fone. Būtų pamaniusi, kad tai jos piešinys, tačiau ji žinojo, kad mama visus juos sudegino...
