Kaip ir kiekvienas vaikas, taip ir aš, būdama maža, turėjau daugybę norų ir svajonių. Kažkur tarp tų nesuskaičiuojamų norų buvo ir mano išrinktoji profesija. Svajonių profesija – tai darbas, kurį aš norėčiau dirbti visą savo gyvenimą. Darbas, kuris man suteiktų laimės jaustis pilnaverte ir patenkinta savo gyvenimu asmenybe. Toks darbas, į kurį aš su mielu noru kelčiausi kiekvieną ankstyvą rytą ir grįžčiau iš jo su gera nuotaika ir nejausdama jokio nuovargio.
Suprantama, kad 5-7 metų vaikas mano vienaip, o po kelerių metų norai pasikeičia, ir taip norimi dalykai išgaruoja iš jo širdies bei galvos, atsiranda kiti norai ir kitos svajonės. Tačiau būna, jog nuo pat mažens vieno iš nedaugelio vaikų norai lieka beveik tokie pat, tik aiškesni ir kiek kitaip suvokiami.
Galima teigti, kad aš iš tų vaikų, kurių svajonės yra pastovios ir, bėgant laikui, jos mažai pasikeitė. Atsimenu, kai buvau visai maža, teko dažnai sakyti, kuo noriu būti užaugusi, koks laukia mano svajonių darbas. Daugumai gali pasirodyti, kad tai visai nesunkus klausimas, o ypač vaikui, nes jų galvoje daug įvairių minčių, norų ir siekių. Tuo momentu, kai klasėje mokytoja paklausdavo mūsų, kuo mes norime būti užaugę, berniukai dažniausiai atsakydavo, jog jie nori būti gaisrininkais ar policininkais. Vienas kitas norėjo būti kosmonautu ar pilotuoti lėktuvą.
Mergaičių dažni atsakymai buvo: „Norėčiau būti dainininke, šokėja, mokytoja, princese“. Tačiau man asmeniškai nuo pat mažens buvo labai sunku atsakyti į šį klausimą. Gal todėl, kad dar tiksliai nežinojau, kaip apibūdinti tai, ko aš noriu? O gal tiesiog nežinojau savo svajonių profesijos „pavadinimo‘‘?
Aš augau, su metais augo ir mano supratimas. Pagaliau, atėjus tam tikram metui, aš jau sugebėjau tiksliai atsakyti į klausimą, kuo aš noriu būti užaugusi. Ir dabar, kai manęs paklausia, ką aš noriu studijuoti, kuo dirbti pabaigusi mokslus, tvirtai galiu atsakyti, jog mano svajonių profesija – psichologija. Kai kam tai gali pasirodyti gan kvaila, kai kas to nepavadintų darbu, bet man ši profesija visada atrodė labai svarbi žmogui, reikalaujanti daug profesinių žinių, praktikos ir fizinio bei emocinio pasirengimo. Mano manymu, ši profesija galėtų tiksliausiai atskleisti mano asmenines savybes ir gebėjimus.
Būdama maža nežinojau, kaip pasakyti, kuo aš noriu būti, bet visada supratau, kad mano darbas niekada negali būti nutolęs nuo bendravimo su žmogumi. Mąstau, kad šios profesijos atstovas turi būti gana šaltų nervų, tačiau supratingas. Tai turi būti žmogus, kuris sugebėtų rasti bendrą kalbą su bet kokia asmenybe, žmogus, kuris sugebėtų prakalbinti ir padėti atsiverti net labai mažai šnekančiam ir uždaram žmogui. Tai turėtų būti žmogus, kuris mokėtų „paguosti“, užjausti, padėti emociškai, sugebėtų suteikti dvasinę ramybę. Dar svarbiau, kad ši asmenybė sugebėtų profesines problemas palikti už šeimos durų slenksčio. Jeigu žmogus kitų problemas atsineš į savo namus ar užsikraus ant savo pečių, gali sugriauti savo ir savo šeimos gyvenimą. Neretai tokiems žmonėms, atėjus tam tikram laikui, patiems prireiks psichologo pagalbos.
Aš nuo pat mažens ugdau savyje visas šias savybes. Man visada patikdavo klausytis, ką man pasakoja, visada stengdavausi suprasti, ką man pasako ir mąstydavau, kaip protingai atsakyti į užduotus klausimus. Turiu draugų ratą, kurie manimi pasitiki, gali į mane kreiptis bet kokiu klausimu ir sulaukti patarimo.
Kartais net pačiai būna keista, kaip lengvai man žmogus gali atsiverti ir išsipasakoti, nors aš tą žmogų pažįstu gana trumpą laiką. Maniau, taip greitai pasitikėjimo neįmanoma užsitarnauti, bet, pasirodo, aš tai sugebu.
Žinau, kad ši profesija pareikalaus daug jėgų. Pirmiausia, kaip ir bet kur kitur, turi būti didelis noras to siekti. Aišku, kad reikės daug mokytis, skaityti, domėtis, stebėti kitus, bendrauti. Dabartinis mano tikslas - gerai išlaikyti egzaminus, nes nuo to priklauso mano įstojimas į universitetą. Studijų metu turėčiau įgyti bazinių žinių iš biologinių, kognityvių, emocinių, socialinių psichikos pagrindų, asmenybės, psichologijos tyrimo ir vertinimo metodų, raidos, organizacinės, klinikinės, pedagoginės, sveikatos psichologijos, psichologinio konsultavimo ir kitų psichologijos šakų.
Bakalauro diplomas dar nesuteikia profesinės kvalifikacijos, leidžiančios imtis savarankiškos psichologinės praktikos. Psichologijos bakalaurai gali tęsti mokslus magistro studijose ir dar aukščiau. Psichologijos bakalauras taip pat gali dirbti švietimo, socialinės rūpybos srityse, rinkodaros ir valdymo institucijose, pramonės įmonėse, siekti karjeros kitose srityse, kur gali būti panaudojamos ne tik psichologijos žinios ir bendrieji įgūdžiai, bet ir įvairūs kiti gebėjimai.
Niekada nereikia apsiriboti tik svajone. Ji dažnai gali virsti tikrove, jei mes to tvirtai norėsime. Pirmi žingsniai žengti, aš mokausi, dabar reikia toliau siekti savo užsibrėžtų tikslų. Gal po kokių 15 metų man pavyks atidaryti savo nuosavą konsultavimo kabinetą, turėsiu ištikimus klientus, kurie manimi pasitikės. Iki tol mano gyvenimas tikslas – nuolat skaityti, domėtis, tobulėti. Baigusi pirmuosius mokslus, reiks siekti didesnių rezultatų, lankyti papildomus kursus, stengtis daug kur dalyvauti, įgyti naujų įgūdžių, susirasti darbą. Tai bus gera gyvenimo pamoka ir praktika.
Mano svajonė - būti pačiai sau viršininke ir turėti savų klientų ratą. Manau, man tikrai pavyks būti gera psichologe, nes aš turiu visas reikiamas savybes, norą, užsispyrimą ir pozityvų nusiteikimą. Jei mano svajonei lemta išsipildyti, tai tik dėl to, kad gyvenime sutikau daug protingų, teisingų, įžvalgių ir gerų žmonių, kurie padėjo išsiugdyti daug vaikui reikalingų savybių siekiant savo svajonių profesijos, sutariant su kitais ir pačia savimi.
Lilija, 18 m., 12 kl.
Išrinkti socialinio projekto PATS ir Vilniaus miesto psichologinės-pedagoginės tarnybos organizuojamo konkurso globos namų ir šeimynų abiturientams bei globos namus palikusiems jauniems žmonėms nugalėtojai.
Šiuo projektu siekiama padėti jaunuoliams pasirengti savarankiškam gyvenimui už vaikų namų ribų: suvokti asmenines svajones ir siekius, susijusius su būsima, norima profesija. Antrus metus organizuojamo konkurso tema - „Mano svajonių profesija“.
Parašyti apie savo svajonių profesiją buvo kviečiami 10 –12 - os klasių moksleiviai, gyvenantys arba jau palikę globos namus arba šeimynas. Buvo prašoma pristatyti svajonių profesiją, argumentuoti, kodėl ją renkasi, išanalizuoti asmenines savybes, reikalingas šiai profesijai, įvardinti būtinus žingsnius profesijai įgyti, pasvarstyti, kaip jaunuolis įsivaizduoja savo profesinį gyvenimą po 5-10 metų."
„Konkurso organizatoriai kviečia įmones ir privačius asmenis, galinčius suteikti jaunimui žinių apie šias specialybes ir galimybę atlikti praktiką, prisijungti prie šio projekto. „Visi, norintys pasidalinti savo žiniomis, patarimais ar resursais - organizacijos, mokytojai, lektoriai, mokymų vedėjai, įmonės - yra labai laukiami projekte PATS“, - kviečia projekto iniciatorė verslininkė, manekenė, tapytoja, auginanti 4 vaikus Eglė Grėbliauskaitė ir dėkoja visiems, jau prisidėjusiems, kad projektas sklandžiai vyktų.