Jis turi mašiną, didelę tokią (gal mažas jo...), juodą, emblema spalvinga, jo ratai lietiniai, langai niaukti.
Ranka tvirtai laiko vairą, žvilgins kietas, šalia jo sėdi silikoninė lėlė, o iš garsiakalbių skamba „Greičiau, greičiau, nebijok gyventi...“.
Jis – kelių erelis!
Jam nėra ribų, nėra kliūčių. Jo kelias – jo įstatymai. Gazas dugnas, štai kur esmė.
Nesvarbu miesto ar užmiesčio gatvė, jis spaudžia kiek gali. Išdidžiu žvilgsniu nužvelgdamas lėtuosius, kurie velkasi su savo „kibirais“ ir jam užstoja kelią.
Ir pabandyk jam užlįsti, spaus gazą, lenks iš kelkraščio ar šaligatvio, mirksės žibintais ir nesvarbu, kad priešais šviesoforas degs raudonai – tu jam užlindai.
O jei busi per daug lėtas magistralėj ir atskriejęs kelių erelis parodys tau surauktą veidelį, nusišypsok jam ir parodyk ženklelį – raudoną apkirtimą su užrašu 130 km/h.