Pavasaris – kačių meilės metas. Kilometras ar du – katinui ateiti pas mylimąją tikrai ne problema. Problema tik katės šeimininkams. Ypač, jei katė yra veislinė, o katinas – mišrūnas. Katinas, padaręs savo darbą, dingsta, o katė lieka auginti kačiukus. Gerai, jei viskas laimingai. Tačiau, kartais būna komplikacijų, katė po gimdymo suserga (nes skiriasi jos ir katino svorio kategorija), kol katei lašinami vaistai, savininkai ieško pagalbos prašydami gyvūnų globos įstaigas priimti kačiukus, nors po vieną. Ne. Vietų nėra, sąlygų nėra. Tai – Jūsų problema, auginkit patys... Katė girdi kniaukiančius mažylius ir šliaužia link jų, vėl vaistai, kačiukai neišgyvena, katė - šiaip taip.
Akivaizdu, kad kitais metais katė kačiukų negali turėti, kad sustiprėtų. Tačiau katinui to nepaaiškinsi. Gyvendami nuosavam name, vienkiemyje negalime į kiemą išleisti savo augintinio, nes kieme sukiojasi svetimas katinas. Tikriausiai nei skiepytas, nei vaistų nuo kirminų gavęs. Prašome gyvūnų prieglaudos darbuotojų padėti pagauti tą katiną ir sterilizuoti. Mes sumokėsim už paslaugą.
Tai erzina darbuotoją. Katino rėkiančio mano kieme antrus metus, sterilizuoti negalima. Darbuotoja ima aiškinti, kad mes privalome sterilizuoti savo katę. Kuo labiau aiškinu, kad mes norime kitais metais šios katės kačiukų turėti, tuo labiau ant manęs pyksta darbuotoja, nes aš nemyliu gyvūnų, neturiu sąžinės – pilni globos namai kačiukų, o aš noriu veisti ne mišrūnus. Ji aiškina, kad katės privalo būti nedelsiant iškastruotos ir tiek. Katinas yra neliečiamas, šiuo atveju problema yra mano katė mano kieme ir mano požiūris į visa tai…
Klausau klausau ir kuo toliau, tuo labiau darosi aišku, kad žmogus, atrodo, nekenčia veislinių gyvūnų ir siekia mažinti jų populiaciją, tai taip svarbu, kad mišrūnas katinas, sėjantis kačiukus kurių tikrai nebus kur dėti, tampa ne pagrindine, o antraeile problema.
Man aiškiai pasakoma, kad niekas man niekuo nepadės, nebent keis mano požiūrį, nes esu baisus žmogus, renkuos kokį gyvūną laikysiu savo namuose, nesirinkau gyvūno iš prieglaudos ir gal net (o siaube!) po metų turėsiu man patinkančios veislės kačiukų. Taigi, visi, kurie laikote gyvūnus paimtus ne iš gyvūnų globos namų, atrodo, esate morališkai sugedę. Jūs neturite teisės svajoti apie vienaip ar kitaip atrodantį šunį ar katę – imkite mišrūną. O veisėjų patarimai atidžiai rinktis veislę ir išstudijuoti jos charakterį išvis yra šventvagiški.
Kas belieka? Kastruoti savo gyvūną arba neleisti savo gyvūnų į kiemą ir stebėti kaip jame karaliauja ir naktimis kniaukia benamis katinas. Kito sprendimo nėra, nukerta darbuotoja. Gyvūnų globos prisiimta pareiga pagauti beglobius katinus yra malonės klausimas ir ji nebus suteikta, jei jūsų kieme yra kokiai nors veislei priklausanti katė.
Jei būtų remiamasi logika, būtų stengiamasi iškastruoti katiną. Jei jausmais – būtų bandoma jį gelbėti nedelsiant. Taigi, kita strategija.
- Visada galima palikti nuodų kieme, - sakau mylinčiai gyvūnus moteriškei.
- Jus Dievas nubaus – klykia šventoji iš prieglaudos. Bet važiuoti katino gelbėti neketina. Keista... O juk turėtų labai skubėti, gelbėti, kad Dievas ir jai neterkšteltų per nagus už abejingumą.
– Yra BK! - rėkia moteris.
- Įdomu, - pilu žibalo į ugnį – BK už tai, kad mano kieme stovi nuodai? O tai draudžiama? Aš juk nevaikštau po svetimas teritorijas. Man nereikia niekur eiti. Aš savo namuose...
- Neturite sąžinės. Jūs dar auginat gyvūnus... Jūs jų nemylit, – siunta moteris.
- Tai gal paimkit tą katiną ir mylėkit. Arba sterilizuokit ir paleiskit. Sumokėsiu, – siūlau.
Patarėja isterikuoja, gąsdina mane Dievo bausmėm, bet katino pagauti nevažiuos. Jai patogiau, kai tas katinas gyvena mano kieme, suka man galvą.
- Tai gal atvešim Jums kačiukus? - siūlau.
Nereikia jiems kačiukų. Nereikia katino. Reikia kastruoti mano katę ir viskas. Tai garbės klausimas ir tikslas nr. 1. O katinas tegul gyvena mano kieme. Ir man dar kartą primenama, kad gyvūnų teises gina įstatymai. Galvoju dabar, kaip čia gaunasi. Katinui – teisės ir „vyriška aparatūra“. O man – grasinimai, prakeiksmai, kieme – nekastruotas svetimas katinas. O tai suorganizavusi darbuotoja kaip paramos gavėjo adresą nurodys savo buveinę... Kažkas čia ne taip. Ar tik man taip atrodo?
O jei rimtai, tai manau, kad gyvūnų globos namų darbuotojai neretai peržengia ribą tarp psichologinio spaudimo ir pagalbos. Tarkim, žmogus palieka gyvūną. Savo. Taip, tai yra blogai, tai yra labai skaudu. Bet juk ir vaikus palieka. Ir šeimas palieka. Ir gyvūnus palieka. Bet jei palieka šunį ar katę, neretai prieglaudų darbuotojai nusiteikę nulinčiuoti nusidėjėlį. Bet patys paima gyvūną, iškastruoja ir paleidžia atgal prie daugiabučio. Tai kam jūs paleidžiat, šventieji gyvūnų mylėtojai? Juk paėmėt kartą... Tai laikykit, kol mirtis išskirs. Kodėl ieškot naujų šeimininkų? Juk jūs mylit tuos gyvūnus, ir jie jus myli? Tai laikykit amžinai.
Koks skirtumas kas - Jūs ar mes - atiduodam gyvūną, jei jam stresas? Neturit sąlygų? Ir mes kartais neturim, todėl jei nenorit pas save, tai ir mūsų kieme auginti beglobių gyvūnų Jums nederėtų, ne tik todėl, kad tam mes neturim nei noro, nei galimybių, bet ir todėl, kad taip nesitarėme, mes supratome, kad prieglauda yra pas Jus, o ne pas mus, o ir Jūsų kontaktuose, ir paramos gavėjo dokumentuose taip nurodote.
Noriu priminti žmonėms, kad mes neturime jaustis kalti tik todėl, kad mums tai kažkas diegia. Neturime jaustis atsakingi, jei to nenorime. Mes turime teisę rinktis ir mylėti tai, ką išsirinkome ir tai nebūtinai turi patikti kitiems. Pasaulyje daugybė benamių gyvūnų. Daugybė iš jų siaubingai kenčia. Kenčia įvairūs gyvi sutvėrimai. Pavyzdžiui, vištos vištidėse laikomos baisiomis sąlygomis, jos žudomos vos poros mėnesių. Ir keista, kad tai prieglaudų darbuotojams nesukelia jokio sąžinės graužimo per pietus kramtant kepsnį ar apie tai nesusimąstoma krečiant paukštienos konservus šunims. Kodėl sakome TAIP vieno gyvūno kančiai, ir NE – kito? Kodėl paliekame nekastruotą katiną, kurio kačiukai tikrai neturi perspektyvų, ir siūlome kastruoti gyvūną, kurio mažyliai bus paklausūs? Na, nėra prieglaudose veislinių gyvūnų, o jei pakliūna, tai jie ten neužsibūna.
Žemės planeta yra gana žiauri vieta gyventi ir kiekvienas iš mūsų renkasi, kiek atsakomybės prisiimti, kur įsikišti, o kur ne. Prisiimti reiškia pasiimti SAU tiek, kiek gali. Nepamirškim to, nes pasiėmę per daug, tampam isteriškais fanatikais ir vis tiek stengiamės tą perviršį atsakomybės kažkam atiduoti, neretai manipuliaciniais metodais stengdamiesi sukelti kaltės jausmą. Labai dažnai gyvūnai paleidžiami šalia prieglaudų, paliekami dėžėse. Kodėl? Nes žmogus nenori moralo, todėl kitą kartą, užuot bumbėję, darbuotojai verčiau parengtų programas darbui su žmonėmis, kurie nori palikti augintinius, kaimuose surengtų susitikimus su gyventojais ir paaiškintų kodėl gyvūnai, kurių palikuonių nenorima, turėtų būti sterilizuoti, primintų, kad juos reikia skiepyti. Ne kiekvienas gali dirbti gydytoju, ne kiekvienas gali šokti, ne kiekvienas gali mylėti visus gyvūnus vienodai.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!