Vieną dieną, pamačiau vaikiną, kuris pradėjo mane labai traukti, nes atrodė toks neprieinamas, pasitikintis savimi. Žodžiu, visiškai mano skonio. Na, ir pradėjo galvoje suktis įvairios mintys apie jį. Ilgai aš joms bandžiau atsispirti, susitvardyti. Bet... Smalsumas nugalėjo. Prasidėjo.
Jis turėjo merginą, dėl to suvilioti jį buvo dar sudėtingiau, o kartu - ir įdomiau man. Iš jo kalbos, supratau, kad jis rimtas vaikinas ir labai myli ją. Valio! Dar labiau mane užveda. Sąžinė? Kaltės jausmas? Tai ne man. Savanaudė aš.
Jam buvo 20 metų, man 28. O taip! Ką aš sau galvojau, paklausit. Man tai nerūpėjo, nes jis buvo subrendęs ir vyriškas ne pagal savo metus, dėmesingas moteriai. O tas jaunatviškas veržlumas... Beveik prilygo man, o aš jo tikrai nestokoju. Esu graži ir pasitikinti savimi. O suvilioti jauniklį - tai kažkas naujo ir be galo įdomu.
Žaidimas prasidėjo. Viskas prasidėjo nuo susirašinėjimų. Tapau ta, kuriai jis gali išsipasakoti ir pasitikėti. Kai pajutau, kad jis jau jaučia man simpatiją, sekė kitas žingsnis - susitikimas. Iš pradžių draugiškas, vėliau jau su tikslu - apkabinti ir pabučiuoti.
Man buvo negana. Atsirado naujas tikslas - priversti įsimylėti mane. Buvau jam labai švelni, užjaučianti, suprantanti, nepriekabi. Jis irgi man toks buvo. Mano šeimoje santykiai su vyru buvo pašliję, tad visko, ko man trūko, suradau savo naujoje simpatijoje. Pati nepastebėjau, kaip su kiekviena diena mes tapome vis artimesni vienas kitam. Susitikinėti dažnai negalėjome, tad telefonas nuolat buvo rankose. Nuolatiniai susirašinėjimai, slapti susitikimai. Kaip tai užvedė! Nesinorėjo paleisti vienas kito iš rankų. Pavydėjom vienas kitam, buvom laimingi, gavę bent minutėlę susitikimui, dūkom ir šėliojom.
Ir tai nutiko, aš pasiglemžiau jo meilę merginai sau. Ir pati įsimylėjau. Mylėjau du vyrus. Kiekvieną savotiškai. Jis įsimylėjo mane be galo, be krašto. Žinojau, kad iš to nieko nebus, kad nepaliksiu vyro. Bet melavau jam, žadėjau save, nenorėdama prarasti ir su tikslu kuo ilgiau išlaikyti prie savęs. Jam tik 20 metų, kartojau sau. Negaliu jo mylėti, žinau, kad iš to nieko nebus. Bet jam tai nerūpėjo, nerūpėjo kiek man, jis kūrė gyvenimo planus ir svajojo apie mus drauge. Aš irgi svajojau. Bet tik tiek.
Jis paliko merginą. Mano santykiai su vyru visiškai pašlijo. Kaip aš troškau pabėgti pas jį. Bet kaip galėčiau? Juk jis tik studentas...
Dabar nebeturiu jo. Bet iki šiol kiekvieną dieną galvoju apie jį, prisimenu mūsų nepamirštamas akimirkas. Nieko nesigailiu. Džiaugiuosi, kad jį turėjau. Nors ir be galo sunku buvo su juo išsiskirti. Dar tikiuosi kada nors jį susitikti, svajoju apie tą dieną.
Taigi, mano nekalti žaidimai virto tikrais jausmais, su sudaužytomis ne vieno žmogaus širdimis. Nežinau, ar dar kada nors viliosiu ir sieksiu, nebenoriu naujų nuotykių, nebenoriu skaudinti žmonių. Žinau, kad galiu, bet nebenoriu...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
„Tapau vyru, kuris net ir pakliuvęs į pačią netikėčiausią situaciją visada išliptų sausas, pasinėriau į tai taip giliai, kad ilgainiui tai tapo tiesiog žaidimu: pamatai tau patinkančią moterį ir tampi tuo, ko ji ieško“, - rašo DELFI skaitytojas, tokių būdu tikriausiai galintis suvilioti bet kokią moterį.
Merginos, dabar klausiame Jūsų, ar iš tiesų vyrui pasistengus galima tapti geidžiamu bet kuriai moteriai? Ko reikia, kad priešingai lyčiai taptum dievaite ar dievaičiu? Pasidalinkite – galbūt esate iš tų laimingųjų, kurioms visi krenta po kojomis nė piršteliu nepamojus? Papasakokite savo istoriją.
O gal kaip tik tokius vilioklius atpažįstate iš karto, vos išgirdusios nuvalkiotas frazes ar pastebėję suvaidintas manieras ir galite pasidalinti, kaip tokius „statote į kampą“?
Nesvarbu, esate vilioklė ar suviliotoji, laukiame Jūsų minčių, istorijų ir patarimų aukščiau nurodyta tema net dvi savaites el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Flirtas“ iki gegužės 6 d.
Vienai laimingajai atiteks dvi knygos – T.A. Fowler „Romanas apie Zeldą Ficdžerald“ ir R. Manson „Malonumų ieškotojas“.
Savo mintimis taip pat galite pasidalinti žemiau: