Žinoma, geriau už Deilą Karnegį apie komplimentų galią niekas nerašė. Apie tai, kad kiekvienam žmogui svarbiausias asmuo yra jis pats. Apie tai, kad kiekvieno žmogaus pagrindinis poreikis - jaustis geru ir patikti. Apie tai, kad niekas taip neištirpdo pašnekovo blogos nuotaikos, nusistatymo ir priešiškumo, kaip komplimentai. Visa tai Deilas Karnegis buvo surašęs stulpeliu ir prisodrino pavyzdžiais iš gyvenimo. Po to pasirodė tokios pat geros knygos, nukreiptos prieš Deilą Karnegį. Atseit, jis parašė puikius manipuliavimo žmonėmis vadovėlius, o pats baigė gyvenimą savižudybe. Ir apskritai visa tai manipuliacija – gali ji būti geras dalykas?
Todėl nekalbantys komplimentų žmonės turi tokį pat užnugarį, kaip ir sakantys. Yra situacijų, kai laimi pirmi. Yra - kai antri.
Štai situacijos, kada atvirumas geriau už komplimentus:
Kai situacija reikalauja skubios žmonių pagalbos – tau ar kitam žmogui atsitiko rimta bėda;
Kai tavo pašnekovas yra pavojingas ir tu negali jam meluoti, rizikuodamas sveikata ir gyvybe;
Kai tu seniai nesi sakęs nieko atviro, o daug metų slopindavai savo priešiškumą;
Kai tu esi pas psichoterapeutą;
Kai atlieki išpažintį;
Kai tu esi su labai artimu tau draugu.
O štai situacijos, kada geriau sakyti komplimentus:
Kai tu ką nors parduodi kitam žmogui arba sudarai su juo sutartį;
Kai tu asistuoji ir pasiperši;
Kai žmogus dėl psichopatiškų būdo bruožų nepakenčia tiesos;
Kai tu seniai nesi sakęs niekam nieko gero;
Kai su tavimi yra žmogus, kuriam seniai niekas nesakė nieko gero.
O kaip išmokti juos sakyti?
Tiesą sakant, komplimentus dažniausiai žmogus pasako pats apie save. O jei nepasako, tai parodo. Žmonės turi įdomią savybę- jie patys palieka ant savo kūno ar savo kalboje užuominų apie tai, apie ką jie nori išgirsti mūsų pagiriamąjį žodį.
Štai, tarkime, bendradarbė pasirodo darbe su nauja sage. Jūs žiūrite į ją ir sakote “kokia graži sagė!”. Taip ir yra - bendradarbė patenkinta.
Jūsų dukra įsivėlė į bambą auskarą ir sukiojasi priešais veidrodį. Jūs sakote: na, labai šauniai atrodai! Ji parausta ir šypsosi.
Jūsų pažįstamas sako, kad buvo nuvažiavęs į Belgiją. Jūs patvirtinate: na, čia jau rimta kelionė...
Žiūrėkite- žmonės patys padėjo mums surasti šiuos komplimentus, nes pusiau sąmoningai pademonstravo mums tai, kas jiems svarbu. Mums tereikėjo pabūti dėmesingais.
Galbūt komplimentai ir yra manipuliavimas, tačiau jį atperka dėmesys, parodytas kitam asmeniui.
O kodėl kartais komplimentai nepataiko į tikslą?
Todėl, kad mes pamirštame žmogaus kriterijus. Tarkime, jei žmogaus svarbus geros kelionės kriterijus yra “rimtumas”, tai jam patiks pastaba “čia jau rimta kelionė”. O jei jo kriterijus “brangumas”, tada jam komplimentas “nepigiai turbūt kainavo”. O jei jo kriterijus- “malonumas”? Tada jam patiks “žinojai kur nuvažiuoti- ten, kur skaniausias bandeles Europoje kepa!”
O iš kur sužinoti žmogaus kriterijus? Vėlgi įdėmiai paklausius, kokiais žodžiais jis pats ką nors giria. Pasiklausykite jo kalbos: juk jis prieš tai yra ne kartą pabrėžęs savo kalboje tuos žodžius - “rimta”, arba “brangu” arba “malonu”... Jis tarsi duodavo mums suprasti: štai kas man svarbu gyvenime! Mums reikėtų tik jo pasiklausyti. Ir vėl grįžtame į tai, kad reikia būti dėmesingam kitam žmogui. Ar tai nėra geras dalykas?
O kaip veikia komplimentas? Ir kiek jų reikia sakyti?
Štai ką sako amerikiečių “savasties psichologija”. Komplimentas veikia per mūsų vertės patvirtinantį mechanizmą. Matote, mūsų visų psichinė šerdis- “Savastis”, arba “Self” anglų kalba - tai toks bendras gerbūvio jausmas, susidedantis iš persipynusių kelių dalių: ”aš esu geras - aš esu stiprus - aš jaučiu, ko vertas - aš žinau, ką ir dėl ko darau”. Tai yra, savastyje telpa ir mūsų ambicijos, ir kompetencijos jausmas, ir pasitikėjimas, ir gyvenimiški tikslai, ir savijauta.
Tačiau pačioje pradžioje savastis yra labai silpna ir nuolat tirpsta. Kuo mes mažesni,tuo labiau ji priklauso nuo aplinkinių - “savasties objektų”. O tai paprasčiausiai palaikantys tėvai ir aplinkiniai. Jie natūraliai sako ir turi sakyti mums “ai, koks tu didelis! Vaje, koks tu stiprus! Štai kaip tu gražiai nupiešei!”- ir tada mūsų savastis lyg pasipildo energija. Mes jaučiame pasididžiavimą ir malonumą. O ką tai reiškia? Kad tėvai turi vos ne kas sekundę palaikyti mūsų visagalybę, kaip kokie stebuklingi veidrodžiai.
Žinoma, kartais mus turi veikti ir realybė. Čia jau darbuojasi auklėtojai, mokytojai ir piktybiški vyresnieji vaikai: ”tu dar per mažas tokiems dalykams”, arba “tu kreivai nupiešei”, arba “per virvutę šokinėti reikia ne taip!” Štai iš kur gimsta mėgėjai rėžti tiesą į akis! Gaila, bet tai neišvengiama, juk mums reikia ir realistinio veidrodžio. Tada mums būna, žinoma, nemalonu, tačiau tai nubrėžia mūsų savastyje ribas- “mano galimybės ir kompetencijos šiai dienai užtenka tiek ir tiek”. Tai irgi svarbu- jausti, ką gali ir moki ir ko negali ir nemoki.
Žinoma, kuo mes mažesni, tuo daugiau turi būti komplimentų. O kuo vyresni, tuo daugiau turi būti realybės - “karčios tiesos”. Tačiau kartais mums būna per daug realybės, ji mus per daug prispaudžia. Jei ne per daug, pajutę savo ribotumą ir matydami, ko pasiekė kiti, mes irgi norime to pasiekti! Mums reikia ir išorinių idealų. O dar vaikystėje ir ne tik joje mes kartais išsigąstame, verkiame, ir mums reikia kitokių “Savasties objektų”- idealių, visažinių ir visagalių. Juos mes ne tiek siekiame pavyti, kiek siekiame prie jų prisiglausti, paverkti, pasiguosti. O jie - tobuli ir stiprūs, kaip dievai - turi mus nuraminti. Ne paslaptis, kad tai yra vis tie patys tėvai, seneliai, ar kokie nors vyresni draugai.
Bręsdami mes (teoriškai) brandiname ir savastį- mums tarsi turi nebereikėti šitų magiškų “vaje, koks tu stiprus”, nes jų vietą turi užimti mūsų pačių pasitenkinimas savimi- “sveikas narcisizmas”. Ir realybę turime suvokti patys, be kritikos- ją turi užimti kompetencijos ir pajėgumo jausmas. Ir visagalių idealių žmonių turi nebereikėti - vietoj jų turi atsirasti mūsų pačių idealizuoti tikslai (“siekiu tapti miesto meru”). Tai, ką darydavo išoriniai “savasties objektai” turi dabar atsirasti mūsų savasties viduje. Teoriškai. Bent taip šios teorijos autorius Helmutas Kohutas aiškino.
Tačiau ar kažkaip jis ten apsiskaičiavo, ar čia yra kultūriniai skirtumai, tačiau praktika rodo - mes komplimentų, pagyrų ir kitokių išorinio palaikymo ženklų laukiame visą gyvenimą. Moterims tiesiog būtina girdėti, kokios jos gražios, vyrams - kokie jie stiprūs. Ir reikia to ne tik kūdikystėje ir vaikystėje, o metų metais. Iki pat mirties. O kritikos... jos atsiras ir taip, nepergyvenkime. Juk ne be reikalo sakoma “kalbėkite apie save gerai- blogai apie jus pakalbės jūsų draugai”.
Vienu žodžiu, kaip ten Bulatas Okudžava dainavo:
“Davaite govoritj
drug drugu komplimenty;
Viedj eto vsio liubvi
Sčastlyvyje momenty”.
