Po to ji, neištvėrusi nė 2 minučių, atsistojo ir nuėjo, burnodama apie autobuse tvyrantį dvoką. Pirmiausia, pamaniau, kad jai nepatiko jos sėdėjimo partneris, bet vėliau viskas paaiškėjo. Moteris drąsiai nuėjo prie vairuotojo ir tėškė jam: „Kokiu tu čia dvokiančiu skuduru grindis plovei?“. Tuomet, nelaukusi jo atsakymo, nuėjo atgal prie lango ir vairuotojui, dar spėjus kažką pasakyti, suriko jam tironišką „Tylėk!“.
Tarsi ji būtų aukštuomenės dama, kuriai turi paklusti visi ir visada. Bet įdomiausia dalis visada būna tuomet, kai po tokios atakos seka komentarai, kodėl taip darau ir kodėl. Ogi buvo jie visai paprasti: „Aš esu viskam alergiška, todėl labai jautri viskam“ bei „Dar gauna priedo, bet negali susitvarkyt autobuso“.
Ir tai ne pirmas atvejis, kurių ypač daug matome viešumoje. Lietuviai, o tiksliau vyresnio amžiaus piliečiai, visada kažkuo nepatenkinti ir labai mėgsta reikštis ir ypač ten, kur daug žmonių. Bet ką aš tuo noriu pasakyti? Dažniausiai tokie „laimingi“ tautiečiai tiesiog kelia juoką.
Aišku, neslėpsiu, kad kartais kokia nors nepatenkinta močiutė, kuriai visada kažkas būna blogai, tiesiog priverčia pasijusti kaltu. Bet kita vertus norėtųsi jai pasakyti, kad pasiliktų savo nuostabiąją nuomonę sau arba kitiems, kurie norėtų pasiginčyti ar įrodyti savo tiesas. Bet faktas lieka faktu, kad būtent mano minėtoji situacija puikiausiai atskleidžia tikrąjį lietuvio būdą – amžinai nepatenkintas ir nebijantis pasakyti viską, ką galvoja.
Nežinau, ką manė kiti visa tai girdėję žmonės, bet man patiko toks mini spektakliukas. Svarbiausia – prajuokino ir leido susimąstyti, koks vis dėlto lietuvio mentalitetas. Juk dauguma, turbūt esate pastebėję, tikrai nebijo krėsti panašių pokštų ne tik viešajame transporte, bet ir gatvėje ar kavinėse, ir įvairiuose renginiuose, kur ypač nestinga auditorijos, kuri visa tai matytų.
O tokių visada būna. Kurie mato, pagalvoja, piktinasi, juokiasi, galbūt pavydi ar tiesiog abejingai praeina pro šalį. Bet visada yra smagiau būti tokios sensacijos dalimi. Dažniausiai tokia sensacija pasitaiko tik kaip ne pernelyg garsios frazės – „Duok praeiti“, „Pasitrauk“, „Nesistumdyk“, ir panašiai, bet tai yra neatsiejama mūsų tokios visuomenės dalis. Ir nesakau, kad tai yra blogai. Tiesiog vienaip ar kitaip tai sukelia teigiamas ar neigiamas emocijas. Pastarąsias, žinoma, dažniau. Atrodo, norėtųsi atsisukti ir pasakyti: „Nevadovauk!”.
Bet mes juk negalime taip. Esame geri, garbingi žmonės, kurie nemėgsta dažnai veltis į konfliktus su pagyvenusiais. O kam? Kam prisidaryti dar daugiau bėdų, kai galime paklusti? O tiems senukams juk tiesiog malonu erzinti mus, vis pamokyti, įrodyti savo tiesas, kad jie valdo ir jiems turi būti suteikiamos visos privilegijos. Todėl turbūt ir toliau apsimesime, kaip mes juos mylime ir gerbiame.
Bet tai tikrosios mūsų gyvenimo komedijos, nežinia kada, bet vis dėlto nutinkančios. Juk toji moteriškė tikrai atrodė pikta, nepatenkinta, atrodė, kad tuoj sprogs. O tokie žmonės negali nekelti juoko vien jau iš savo veido mimikos ar gestų. Bet juk mes nekalti. Ir nežinia, kas kaltas.
Kiekvienas visada turės savo nuomonę, savo įsitikinimus arba tiesiog jo paties gyvenimo būdas, kaip šiuo atveju, alergijos jam neleis išlikti ramiam. Tačiau ne visi yra tokie. Visi esame savotiški, bet kiekvienas galime atrasti savyje kažką gero, kažką, kad galėtume pasakyti ne „Pasitrauk“, o tiesiog paklausti „Kodėl jūs taip gražiai šiandien šypsotės?“. Yra daug ir gerų žmonių, paslaugių, tarsi visada atsirandančių šalia tada, kai kažkam reikia pagalbos. Ir tai tikrai pradžiugina.
Visada viskas yra gerai, kas sukelia džiaugsmą ar juoką. Kas nepyksta ant tokių savaip mylinčių Lietuvą žmonių, bet mato juose patyrusį vartotoją, kuriam reikia tik geriausių dalykų. O visada dėl jų reikia kovoti ir nepasiduoti, nors tai būtų tik paprastas autobusas ir jame tvyranti atmosfera. Ne vien tik tautininkai nori kovoti, paprasti tautiečiai taip pat nori būti matomi. Todėl supraskime juos, bet patys nepraraskime optimizmo ir humoro jausmo, kad nepakliūtume į tokių „psichologinių teroristų“ gretas ir matytume daugiau šviesos aplink.
Bet gal mums patinka būti tokiems? Gal mums patinka nuolat pastebėti kažką neigiamo ir pasiskųsti ar garsiai padiskutuoti, kodėl yra taip ir kodėl niekas nieko nedaro? O kodėl gi nepasakius visko, ką galvojame? Tokie žmonės, kaip toji dama visada mums pakels nuotaiką, visada padarys kažką tokio, ką būtų galima papasakoti kaip įdomų stebėtą dienos įvykį ir prajuokinti galbūt turintį problemų artimą. Visada pasijunti geriau, kai šalia esantis pralinksmėja ir iš pesimizmu dvelkiančio žmogaus tampa linksmu bei besidžiaugiančiu gyvenimu optimistu. Na, iki laimės tik vienas žingsnis, ir tik mūsų visuomenės dėka, jis gali būti žengtas daug daugiau kartų nei mums atrodo. Jei tik pastebėsime ir tinkamai sureaguosime.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Savo nuomone ar istorija pasidalinti galite pasidalinti žemiau: