Knygos sudarytojas nesistengė sudėti tik tų kalbų, kurios, liaudiškai tariant, „privedė prie gero“. Taip, čia rasime ir Nelsono Mandelos kalbas, bet bus ir Adolfo Hitlerio kalbos. O Martinui Lutheriui Kingui draugiją „palaikys“ Josifas Stalinas. Žodžiu, tai nėra ideologiškai angažuota rinktinė, kurioje kalbos vien apie gražias svajones. Tai knyga, kurioje surinkta žmonijos istorija, o joje, žinoma, neapsieisime ir be Vladimiro Iljičiaus Lenino, George‘o W. Busho ir Johno F. Kennedy kalbų.
Leidėjai pasistengė – ir veikiausiai pagrįstai – kad knygos išorė būtų ne mažiau didinga už turinį. Iš pirmo žvilgsnio, tai tarsi brangus nuotraukų albumas, su aukso raidėmis ant viršelio.
Nežinau, ar tokias knygas galima skaityti nuo pradžios iki pabaigos, taip niekas neskaito ir Biblijos, tačiau nepaisant to, sunku rasti kalbą, kuri nebūtų įdomi. Kuri apskritai „netrauktų“. Būtų tarsi ne savo vietoje. Tarp visų oratorių yra keletas mažiau žinomų vardų, bet tuomet jau norisi sužinoti, ką tokio ypatingo tie žmonės pasakė. Aišku, čia nebus kažkokių visai netikėtų ir negirdėtų istorijos atradimų. Greičiausiai tai knyga, kurią reikia turėti, kaip vertingą daiktą ir skaityti – priklausomai nuo esamos nuotaikos.
Lietuvoje tokią knygą norėtųsi pasiūlyti politikams, kurių retorika dažnai visai apgailėtina. Kai į tautą kreipiasi koks svarbus asmuo, dažniau gėda klausyti banalių klišių. Apie susižavėjimą tuo negali būti nė kalbos.
Mokėjimas kalbėti, laisvai ir raiškiai reikšti mintis – tai sugebėjimas, kurio dauguma žmonių neturi. Ir visokie kvaili „sėkmės“ vadovėliai nepadės. Tiesiog reikia atsigręžti į klasiką ir suprasti, kodėl net toks pamišėlis kaip J. Stalinas sugebėjo pasakyti kažką, kas uždegtų mases. Arba - kur buvo J. F. Kennedy sėkmės paslaptis. Mokytis reikia iš geriausių pavyzdžių.
Žinoma, tai knyga tiems, kurie turi ambicijų gyvenime ir siekia ne greito rezultato, o ilgalaikių tikslų. „Kalbos, pakeitusios pasaulį“ pakeis ir kiekvieną skaitytoją. Jei tik jis nėra koučingu ir muilo operomis sužalotas svajotojas. Kuris svajoja, kad užtenka norėti ir viskas eisis savaime. Taip nebūna. Net didžiausi kraugeriai istorijoje buvo talentingi ir išsilavinę. Sėkmė nėra fatališka. Ji renkasi tuos, kas labiausiai stengiasi.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!