Pivašiūnų patriotas: skau­džiau­sia, kad mes per tą ES tuš­tė­ja­me, in­te­lek­tu­a­lai į Va­ka­rus bė­ga su­muš­ti­nių da­ry­ti

Pi­va­šiū­nų is­to­ri­jos ir rel­je­fo ži­no­vas, il­ga­me­tis pe­da­go­gas ir kraš­to­ty­ri­nin­kas Vy­tau­tas Vi­tuns­kas mi­ni aš­tuo­nias­de­šimt­me­čio su­kak­tį. Ko­kio­mis nuo­tai­ko­mis šian­dien gy­ve­na ju­bi­lia­tas, sau lin­kin­tis vie­no – ge­ros at­min­ties?

Me­džia­gą rin­ko ke­tu­rias­de­šimt me­tų

Vy­tau­to Vi­tuns­ko vien­kie­mis iš kai­my­ni­nių so­dy­bų iš­si­ski­ria ir di­du­mu, ir se­no­vi­niu pa­sta­tų iš­dės­ty­mu. Pus­an­tro ki­lo­met­ro nuo mies­te­lio nu­to­lu­si so­dy­ba – Ąžuo­lų gat­vės, vie­nos iš try­li­kos Pi­va­šiū­nuo­se, da­lis.

„Eže­re ir miš­ke su žmo­na gy­ve­na­me. Se­no­vė­je čia tik sa­los bu­vo. Mū­sų so­dy­bos val­dos jau už Pi­va­šiū­nų ge­o­mor­fo­lo­gi­nio draus­ti­nio ri­bos, bet jo dva­sia čia ir­gi tvy­ro – rel­je­fas su per­mai­nin­ga gam­to­vaiz­džio mo­zai­ka, kaip ir draus­ti­nio te­ri­to­ri­jo­je. Ži­no­te, Pi­va­šiū­nų apy­lin­kių gel­mių struk­tū­ra sa­vi­ta ir ski­ria­si nuo ap­lin­ki­nių. Dėl tech­to­ni­nio įlin­kio Že­mės plu­tos kris­ta­li­nis pa­grin­das čia sly­pi pa­ly­gin­ti di­des­nia­me, apie 600 met­rų, gy­ly­je, įvai­rių ge­o­lo­gi­nių epo­chų už­klos­ty­tas sto­rais nuo­sė­dų sluoks­niais. Kamb­ro, or­do­vi­ko, si­lū­ro pe­ri­odais vy­rau­jant šil­tam jū­ri­niam kli­ma­tui klos­tė­si smil­tai­niai, klin­tys, pil­kie­ji mer­ge­liai. Per­mo pe­ri­ode van­de­nys jau trau­kia­si, pa­lik­da­mi la­gū­nas. Vi­sų šių pe­ri­odų me­tu su­si­klos­tė iki 300 met­rų sto­rio nuo­sė­dų sluoks­nis...“ – mo­no­lo­gą apie gim­tų­jų apy­lin­kių ge­o­lo­gi­nę rai­dą, bo­ta­ni­nius ir en­to­mo­lo­gi­nius are­a­lus po­nas Vy­tau­tas tęs­tų va­lan­dų va­lan­das, kaip ir apie kraš­to oku­pa­ci­ją, po­ka­rio re­zis­ten­ci­ją, ko­lek­ty­vi­za­ci­ją ir sa­vi­val­dą, žmo­nes, nu­si­pel­niu­sius Lie­tu­vai ir Pi­va­šiū­nams, ar­che­o­lo­gi­jos ir is­to­ri­jos pa­min­klus.

Gar­bin­gą Vaikš­čio­jan­čios En­cik­lo­pe­di­jos pra­var­dę Vy­tau­tas už­si­tar­na­vo dar jau­nys­tė­je dėl pui­kios at­min­ties ir di­de­lio ži­nių troš­ki­mo. Bai­gęs Pi­va­šiū­nų pro­gim­na­zi­ją vai­ki­nas to­liau mo­kė­si Aly­taus mo­ky­to­jų se­mi­na­ri­jo­je, po il­ges­nės per­trau­kos bai­gė stu­di­jas Vil­niaus pe­da­go­gi­nio ins­ti­tu­to Gam­tos ir ge­og­ra­fi­jos fa­kul­te­to stu­di­jas. Dir­bo Tra­kų ra­jo­no Tau­čio­nių pra­di­nės mo­kyk­los ve­dė­ju, ke­tu­rias­de­šimt me­tų Onuš­kio vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je dės­tė ge­og­ra­fi­ją, is­to­ri­ją, ast­ro­no­mi­ją. Ke­lis de­šimt­me­čius gi­li­no­si į kraš­to­ty­ros veik­lą. Jo, kaip ge­og­ra­fo-is­to­ri­ko bei kraš­to­ty­ri­nin­ko, pub­li­ka­ci­jų ras­da­vo­si spau­do­je, o iš­ėjus į už­tar­nau­tą po­il­sį, su­grį­žus ir įsi­tvir­ti­nus tė­viš­kė­je pa­si­ro­dė ir pir­mo­ji kny­ga „Pi­va­šiū­nai“. Ant­rą­ją – „Pi­va­šiū­nai ir apy­lin­kės“ – V.Vi­tuns­kas iš­lei­do po ket­ve­rių me­tų, 2004-ai­siais.

„Pla­tes­nės ap­im­ties kny­gą pa­sky­riau vi­siems, ku­rie no­ri ge­riau pa­žin­ti pa­mirš­tas vie­tas, gar­sias is­to­ri­ne pra­ei­ti­mi. Ti­kiuo­si, kad ji ne vie­ną pa­ska­tins su­si­do­mė­ti ne tik sa­vo tė­viš­kės, bet ir re­gio­no pra­ei­ti­mi, gam­ta, žmo­nių gy­ve­ni­mu, kul­tū­ra... Į Pi­va­šiū­nus at­vy­kę pi­lig­ri­mai gal­būt pra­kal­bės sa­vo sie­la, pro­tu, jaus­mais, no­rės dar ne vie­ną kar­tą čia su­grįž­ti pa­sig­ro­žė­ti ne­pa­pras­ta žmo­gaus ir gam­tos har­mo­ni­ja“, – sa­vo lei­di­nį, ku­riam me­džia­gą rin­ko apie ke­tu­rias­de­šimt me­tų, re­ziu­muo­ja au­to­rius. Jo pa­ste­bė­ji­mu, Pi­va­šiū­nai bu­vo bal­ta dė­mė, ir džiau­gia­si ją už­pil­dęs.

Pa­pra­šė pa­tiks­lin­ti

Šven­to Dzū­ki­jos kam­pe­lio eru­di­to klau­sia­me, ar yra jo at­ras­tų duo­me­nų tre­čio­je kny­go­je apie baž­nyt­kai­mį „Pi­va­šiū­nai: gy­ven­vie­tė, baž­ny­čia, Die­vo Mo­ti­nos pa­veiks­las“, ben­druo­me­nės pa­stan­go­mis iš­leis­to­je per­nai ga­vus Eu­ro­pos fon­dų pa­ra­mą.

„Ma­ne jo­je ci­tuo­ja, bet pa­ties lei­di­nio ne­tu­riu, ne­pa­do­va­no­jo man jo“, – at­sa­ko Vy­tau­tas. Ap­gai­les­tau­jan­tį Pi­va­šiū­nų pat­rio­tą ga­lė­jo­me pa­guos­ti tik tuo, kad ir pa­tys šios kny­gos pri­sta­ty­me jos ne­ga­vo­me net pa­var­ty­ti ir iki šian­dien su­lau­kia­me skam­bu­čių, kur din­go tas gra­žus lei­di­nys, kur jį nu­si­pirk­ti.

Gar­bu­sis pi­va­šiū­niš­kis sa­ko tu­rin­tis tik įra­šą kom­pak­ti­nia­me dis­ke. La­bai ge­ra rep­re­zen­ta­ci­ja. Ar ra­dęs ne­tiks­lu­mų, ku­rių pa­pras­tai ne­iš­ven­gia­ma? „Vie­to­var­dis ne nuo to kil­di­na­mas. Įdo­mus da­ly­kas ir tas, kad ra­šo­ma, jog baž­ny­čia bu­vo per­vež­ta į Dau­gus ir pa­sta­ty­ta vie­to­je ten su­de­gu­sios. Bet li­ko ne­aiš­ku, kas ten per baž­ny­čia bu­vo, ku­ri iš Pi­va­šiū­nų per­vež­ta? Man tai aiš­ku, pa­gal se­nų žmo­nių pa­sa­ko­ji­mus, tai liu­te­ro­nų baž­ny­čia. Pa­ra­šy­ki­te tai, pa­tiks­lin­ki­te, kad tie, ku­rie skai­tys, ži­no­tų“, – pa­pra­šo is­to­ri­kas.

Vit­kai ta­po Vi­tuns­kais

Šian­dien po­nas Vy­tau­tas va­lan­dų va­lan­das pra­lei­džia prie ge­ne­a­lo­gi­nio gi­mi­nės me­džio, ku­rį pa­va­di­no „Epo­cha – Pi­va­šiū­nai ir Jur­gio Vi­tuns­ko ai­niai“. Su­rin­kęs ir at­spaus­di­nęs duo­me­nų nuo 1850 me­tų pa­gal Vi­tuns­kų gi­mi­nės li­ni­ją.

„Kad ma­no ku­ria­mas ge­ne­a­lo­gi­nis me­dis per daug ne­iš­si­ša­ko­tų, stab­dau jos pli­ti­mą ties ket­vir­ta kar­ta. Nors gi­mi­nė­je dau­giau mo­te­rų, pa­grin­di­nė ša­ka – Vi­tuns­kai. Ir aš ne­nu­trau­kiau šios gi­jos, tu­riu sū­nų, jis sū­nų taip pat tu­ri... Pus­bro­lių ir pus­se­se­rių gy­ve­na Ru­si­jo­je, Es­ti­jo­je. Yra ir miš­rių šei­mų“, – iš­va­dą da­ro Vy­tau­tas.

Pro­se­ne­lių bū­ta ba­jo­riš­ko krau­jo, bet su lie­tu­viš­ka Vit­kų pa­var­de. Ne­skam­bi bu­vo mė­ly­nak­rau­jams lie­tu­viš­ka trum­pa pa­var­dė, tad ra­do­si su len­kiš­ka prie­sa­ga ir ba­jo­riš­kai pa­gar­biai skam­ban­ti – pan Vi­tuns­ki.

Apie sa­vo gi­mi­nės šak­nis Vy­tau­tas taip pat kal­bė­tų ne­su­sto­da­mas. Ma­tyt, to­kių kal­bių bū­ta ir jo tė­vų, se­ne­lių, pro­se­ne­lių, tad bran­gūs ir di­džia­vi­mo­si ver­ti fak­tai bei įvy­kiai iš kar­tos į kar­tą ėjo ne­už­ra­šo­mi, ne­pa­mirš­ta­mi. Kaip įspū­din­gai ir pa­gar­biai Vy­tau­tas pa­pa­sa­ko­jo pro­pro­se­ne­lio is­to­ri­ją apie jo pa­aukš­ti­ni­mą tar­ny­bo­je ir pra­tur­tė­ji­mą. Ka­re pats su­žeis­tas, bet, bū­da­mas ge­ne­ro­lo ad­ju­tan­tas, jis iš ko­vos lau­ko iš­ne­šė sa­vo va­dą. Šis už tai at­si­dė­ko­jo, pa­si­rū­pi­no ne tik tuo, kad ca­ras
Ni­ko­lajus I Ge­or­gi­jaus or­di­ną įteik­tų, bet ir į tuo­met pres­ti­ži­nes lies­ni­ko pa­rei­gas pa­skir­tų.

Pa­sak Vy­tau­to, ba­jo­riš­ka bu­vu­si ir ma­mos gi­mi­nė. Ma­mos tė­tis Vin­cas Leš­ke­vi­čius pen­kias kal­bas mo­kė­jo, ver­tė­si ar­klių pre­ky­ba, įvai­rių pre­kių iš Len­ki­jos at­vež­da­vo.

Pi­va­šiū­nai – jo ir jo ma­mos tė­viš­kė. Tė­tis į žen­tus at­ėjęs. Ta­pęs pen­si­nin­ku čia su­grį­žo ir Vy­tau­tas su žmo­na Ge­no­vai­te. Erd­viuo­se dva­rą pri­me­nan­čiuo­se na­muo­se trys šei­mos sa­vo gy­ve­ni­mą gy­ve­no. Taip su­si­klos­tė li­ki­mas, kad iš čia gy­ve­nu­sių sa­vų žmo­nių, gi­mi­nai­čių, jis tė­viš­kę at­si­pir­ko ir jo­je įsi­tvir­ti­no.

Žie­mą na­mai Vi­tuns­kiams tam­pa per erd­vūs, bet šil­tuo­ju me­tu, ypač pra­si­dė­jus at­lai­dams, sma­gu šei­mi­nin­kams, kad yra kur gi­mi­nes pri­glaus­ti. Ypač pla­ti gi­mi­nė iš žmo­nos pu­sės, Ge­no­vai­tė au­go sep­ty­nių vai­kų bū­ry­je. Pra­slin­kus škva­lui, ku­ris iš­gul­dė me­džius net ir Pi­va­šiū­nų ka­pi­nė­se, įsi­pra­šė lai­ki­nai pa­gy­ven­ti pa­da­ri­nių lik­vi­duo­to­jai. Jie tik sko­lų pa­li­ko, tad dau­giau ne­si­ryž­ta pri­im­ti sve­ti­mų. Daž­nas sve­čias sū­nus Da­lius, Lie­tu­vos že­mės ūkio uni­ver­si­te­to Miš­kų fa­kul­te­to dės­ty­to­jas, su sa­vo šei­ma: žmo­na Vla­da, eko­no­mi­kos pro­fe­so­re, sū­nu­mi Pau­liu­mi ir duk­ra Ži­vi­le.

No­ri ži­no­ti dau­giau ne­gu ap­lin­ki­niai

Kas dar šian­dien rū­pi vie­to­je ne­nu­stygs­tan­čiam Pi­va­šiū­nų pat­rio­tui? „Apie še­šias­de­šimt par­ti­za­nų šia­me kraš­te ko­vo­jo, bet jų var­dai nie­kur ne­įam­žin­ti. Ne­su­tin­ku su tuo, kad į ben­druo­me­nę pri­ima­mi tik at­ski­ri as­me­nys. Sie­lo­juo­si dėl nu­so­din­tų ver­smių, prie ku­rių pa­bu­vu­sie­ji pa­sveik­da­vo. Kiek prie jų žmo­nių at­va­žiuo­da­vo... Ypač daug at­vyk­da­vo iš Bal­ta­ru­si­jos. Aš bu­vau ir da­bar esu ne­eta­ti­nis gi­das. Ši­tos sa­vo pa­slau­gos ne­per­šu, bet jei ma­nęs pa­klau­sia, pa­ro­dau ir pa­pa­sa­ko­ju daug dau­giau, ne­gu žmo­gui rei­kia. Kar­tais prie ma­nęs ras­da­vo­si ei­lės žmo­nių. Į at­lai­dus at­vy­ku­sie­ji ieš­ko­da­vo ar­ti­mų­jų, pa­žįs­ta­mų ka­pų. Ka­pi­nės ne­ma­žos, re­čiau ap­si­lan­kan­tie­ji pa­klys­da­vo, aš juos nu­ves­da­vau prie kiek­vie­no ka­po, nes, ga­li­ma sa­ky­ti, at­min­ti­nai ži­nau, kur kas pa­lai­do­tas. Gal ir egois­tas esu, bet no­riu ži­no­ti dau­giau, ne­gu ži­no ap­lin­ki­niai žmo­nės“, – at­vi­rai sa­ko Vy­tau­tas.

Pri­sė­da­me ir prie Ge­no­vai­tės su klau­si­mu, ar vy­ras per sa­vo po­mė­gius ne­ap­lei­džia ūkio dar­bų: ož­ke­lių, par­šiu­ko, šu­niu­ko prie­žiū­ros, se­no­vi­nės pir­ties šeš­ta­die­niais iš­kū­re­ni­mo, bul­vių so­di­ni­mo. „Darbš­tu­mo jam už­ten­ka. Gi­riu už vis­ką. Ir bi­te­lė­mis jis pa­si­rū­pi­na. Tik kad ne žve­jys, o eže­ras – čia pat“, – sa­ko Ge­no­vai­tė. „Kad tas eže­ras jau su­ga­din­tas“, – sku­ba pa­si­tei­sin­ti grei­tą re­zul­ta­tą mėgs­tan­tis vy­ras.

Onuš­kio li­go­ni­nė­je me­di­ci­nos se­se­ri­mi dir­bu­si Ge­no­vai­tė me­na, kad mo­ky­to­jas Vy­tau­tas jai pa­ti­ko, gra­žiai šyp­so­jo­si, daug pro­tin­gai kal­bė­jo, blo­gų įpro­čių ne­tu­rė­jo. Jau­nuo­sius su­tuo­kė dva­si­nin­kas Ri­čar­das Mi­ku­ta­vi­čius. Pui­kus ku­ni­gas bu­vo, jau­nuo­sius ir pie­tų pa­si­kvie­tė, kad ke­ly­je ne­iš­alk­tų. Pe­da­go­gas tuok­tis Onuš­kio baž­ny­čio­je tuo­met ne­ga­lė­jo, mo­kyk­la so­viet­me­čiu bu­vo at­skir­ta nuo baž­ny­čios.

„Ko­dėl man to­kie bran­gūs Pi­va­šiū­nai? Tai ma­no gim­ti­nė, vai­kys­tės me­tai, tė­vų tė­viš­kė ir ne­pa­pras­tai pa­trauk­lus kraš­tas gi­mi­nei ir pi­lig­ri­mams. Tik gai­lu da­ro­si, kad pi­lig­ri­mys­tė nyks­ta. Me­nu, ko­kios il­gos mi­šios anks­čiau mū­sų šven­to­vė­je vyk­da­vo, – žmo­nės jo­je bū­da­vo nuo anks­ty­vo ry­to iki va­ka­ro. Po ry­ti­nių pa­mal­dų at­vy­kė­liai gru­pe­lė­mis po 10–15 iš­si­ties­da­vo žo­lė­je, pus­ry­čiau­da­vo su­si­dė­ję mais­tą ant bal­tų dro­bu­lių. Ta­da vėl mi­šios, vėl per­trau­ka iš­si­tie­si­mui. Va­ka­rop at­ei­da­vo Do­vy­do psal­mių gie­do­ji­mo lai­kas. Ko­kios iš­gy­ven­tos bu­vo ka­ra­liaus Do­vy­do psal­mės, kiek jo­se sie­los liū­de­sio, kan­čios ir džiaugs­mo! Kai duo­da­vo gie­do­ti, ro­dos, pa­kil­si su an­ge­lais į dan­gų. Ka­da baig­da­vo­si, žmo­nės ne­sku­bė­da­vo skirs­ty­tis, dar pa­si­bi­čiu­liau­da­vo, pa­vaikš­ti­nė­da­vo. To­kie bu­vo Sme­to­nos lai­kų at­lai­dai“, – jau­nys­tės nos­tal­gi­ja at­si­spin­di aš­tuo­nias­de­šimt­me­čio pi­va­šiū­niš­kio vei­de.

Tu­ri nuo­mo­nę vi­sais klau­si­mais

Jis tu­ri sa­vo nuo­mo­nę ir apie šian­die­ni­nę po­li­ti­ką. Lie­tu­vos įsto­ji­mą į Eu­ro­pos Są­jun­gą Vy­tau­tas ver­ti­na taip: „To­liau lik­ti po So­vie­tų Są­jun­gos pa­du mes ne­ga­lė­jo­me. Sa­va­ran­kiš­kai tvar­ky­tis ir­gi ne­pa­jė­gė­me. Pa­si­ra­šy­da­mi su­tar­tį klai­dų ne­iš­ven­gė­me dėl ato­mi­nės elek­tri­nės už­da­ry­mo. Prak­ti­kos ne­tu­rė­jo­me, pas­ku­bė­jo­me. Ki­to ke­lio ne­bu­vo. Skau­džiau­sia, kad mes per tą Eu­ro­pos Są­jun­gą tuš­tė­ja­me, in­te­lek­tu­a­lai į Va­ka­rus bė­ga su­muš­ti­nių da­ry­ti. Man ap­mau­du, kad mo­te­rys gė­di­ja­si lie­tu­viš­kų sa­vo pa­var­džių. Aš už tai, kad vi­sur bū­tų ra­šo­ma ir mo­ters mer­gau­ti­nė pa­var­dė.“