Lietuva - viena nelaimingiausių tautų Europoje... Neverta toli važiuoti, kad tai pamatytume, užtenka pažiūreti į save ir paklausti, ar mes išties esame laimingi? Kyla klausimas, ar savižudybės kiekvieno asmeninis reikalas? Kas kaltas, kad esame pirmaujanti savižudybių skaičiumi tauta? Ir ką galime asmeniškai padaryti, kad tokie nebūtume?
Sutinku daug žmonių, kurie dėl savo nelaimingo gyvenimo linkę kaltinti valdžią, nes ji nesirūpina savo šalies piliečiais. Kiti kaltina susiklosčiusias aplinkybes ir kitus žmones. Gal jau užteks būti silpnavaliais ir pagaliau prisiimti atsakomybę už savo paties gyvenimą?
Kiekvienas iš mūsų esame visuomenės, kurioje gyvename dalis. Musų valdžia tik musų pačių atspindys. Daugelį piktina valdžios abejingumas piliečiams, visi norime būti išgelbėti „aukštesniųjų“ bet kažkodėl taip neatsitinka. Kodėl mes taip piktai reaguojame ir garsiai rėkiame, kad tai neteisinga? Ar jie akli ar kurti? O gal mes juos padarėme kurčiais ir nejautriais nuolatiniais skundais ir problemomis? Mus gi labiausiai erzina mūsų pačių trūkumai matomi kituose. Gal ir reikėtų nuo to pradėti keistis, kad gyventume pilnavertiškesnį gyvenimą.
Taigi dar kartą klausiu, ar esate laimingi, ir gyvenate prasmingai? Jei Jūsų atsakymas yra absoliučiai Taip, tai sveikinu, Jūs esate vienas iš dvasiškai stipriausių žmonių. Kad tai pripažintume reikia drąsos. Juk gyvename pavyduolių krašte, kur negalime pasirodyti, kad sekasi geriau, nei kitiems, juk tai pavojinga, kaimynas gali blogiau pasijusti ir tą pyktį perkelti mums.
Todėl kruopščiai saugome savo laimės trupinius sau patiems. Arba pasielgiam dar kitaip: einame ir garsiai skalambijam, koks gyvenimas sunkus, kokie žmonės šykštūs, pikti, nemalonūs, visi nori mums pakenkti nes aš geras ir teisingas, aš matau visuomenes bėdas ir garsiai šaukiu, kad visi žinotų! O ar taip elgdamiesı mes būsime geresni, teisingesni, labiau priimtini ar mylimi? Tikriausia taip, mus apsups tokiu pačių kaip mes būrys bendraminčių. Ir elgsis taip pat kaip mes. Jausimės svarbūs, o savo bruožus, mintis, elgesį pamatysite kituose, nes panašumai suvienija. O kas nutiks jei vienas mūsiškių dės didesnes pastangas, kad gyventu geriau?
Jam už pastangas bus atlyginta ir jis taps kitoks, galbūt tai pasireikš geresne materialine padėtim, gražesne išvaizda, kitokiu požiūriu. Ir jis taps kitokiu, nebepriimtinu, su juo nebebus įdomu kalbėtis apie bendrus reikalus nes tokių jau nebebus. Atotrūkis. Mums beliks, tik pripažinti, kad iškilo žmogus ir užsidėjo laurų vainiką.
Tyliai pavydėsime, bet nesidžiaugsime, nes gi negalime atrodyti prastesni… o ar yra kitų būdų jaustis gerai? Žinoma, visada galime rinktis būti laimingais. Ar tam reikia priežasčių? Visiškai ne. Didelė dalis žmonių turi praeitį, kupiną kelią kančių, išbandymų, netekčių, ligų, neteisybės, kol atranda savo laimę, ir tai, jeigu išmoksta gyvenimo skirtas pamokas.
Deja daugeliui gyvenimas smūgiuoja nuolat, ir jie vis nesupranta, nes priežastis suranda kaltindami kitus. Tačiau ar apskritai kaltinimas padeda? Nemanau. O kaip būtų galima padaryt? Nustoti kaltinti ir ieškoti priežasčių, suradus priežastis įsisamoninti klaidas, kad ateityje būtų galima to išvengti. Tačiau dar lengvesnis būdas yra mokytis iš kitų patirties: atsimerkti, stebėti ir analizuoti kitus, mokytis kaip negalima gyventi, ir ieškoti gerų pavyzdžių, kuriais butu galima sekti.
Tame kelyje sunkiausia yra priprasti ir suvokti, kad gyvenimas toks spalvingas. Nelengva atvira širdim priimti viską, kas nutinka, ir džiaugtis, ir kiekvieną rytą atsikelti su klausimu - koks šiandien stebuklas man atsitiks, kokią vertingą pamoka išmoksiu? Manau, daugeliui iš mūsų jau laikas nutildyti savo ego, suvokti, kad pasaulis sukasi ne tik aplink Jus, o Jūs nesate nei tobulas, nei menkavertis, nei gražiausias ar bjauriausias, Jūs esate kažkur pakeliui į save. Jūs esate savo paties veiksmų, minčių rezultatas, ir esate toks nes norėjote tokiu būti.
Jei siekėte turėti kuo daugiau pinigų, tai turite ir turėsite, jei siekėte būti gražiais - būsite. Bet ar viduje esate gražūs ir turtingi? Jei vis dėlto pavyko pažvelgti į save iš vidaus ir šis vaizdas nepatinka, verta apsidairyti aplink, pamatyti, kad aplink yra daug žmonių, kuriems reikia mūsų pagalbos. Jie duoda mums progą būti geresniais, padėkokime Jiems. Yra daug žmonių, kurie nori ir gali mums padėti. Leiskime jiems, ir nesijausime skolingi, tačiau padėkokime, kad Jų dėka galime atsitiesti, sustiprėti, kad vėl galėtume daryti gera kitiems, taip suteikdami sau ir kitiems džiaugsmo.
Mes net nežinodami esame pavyzdys kitiems, todėl atsakingai rinkimės, kokiais norime būti - laimingi ar nelaimingi. Ar sugebėsime ilgai išbūti tarp nelaimingųjų. O gal geriau dalintis džiaugsmu ir sėkminga patirtimi su kitais laimingaisiais? Tokiu būdu prisidėdami prie geresnių, nuoširdesnių, supratingesnių ir laimingesnių, dvasiškai stipresnių žmonių visuomenės kūrimo.
O jei vis dar svarbiausi tikslai išlieka pinigai, išorinis grožis, prestižas, ir manai, kad pavydas, godumas, apkalbos, šmeižtas, pyktis ir nusivylimas yra savaime suprantami apibūdinimai tikram lietuviui, pagalvok ar tikrai buvai teisus, ir padarei viską, kad nereikėtų eiti į autobuso stotelę, prisėsti šalia nepažįstamojo ar nepažįstamosios ir sakyti, jog pavargai nuo tuščio gyvenimo. Gali būti, kad norinčių išklausyti jau nebebus.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!