Auklėtojos su vaikais elgdavosi grubiai ir žiauriai. Būdavo taip, kad tekdavo apginti nuo jų vaiką. Naktimis vieną pakeisdavo kita ir tiems, kurie nemiegodavo, ji pasakodavo, kad ateis baubas ir nusineš. Kiti labai bijodavo ir dažnai sakydavo, kad dėl to negali užmigti, tačiau joms būdavo nė motais.
Teko imtis priemonių, nes buvau mažiausias ir drąsiausias. Kai auklytė vėl papasakojo apie baubus, apsimečiau, kad miegu. Ji užsimetė ant savęs antklodę ir pradėjo baksnoti vaikams į šonus. Kai priėjo prie manęs, iššokau iš lovos, uždegiau šviesą ir pribėgęs nutempiau antklodę – štai ir mūsų baubas!
Kai kas nors atveždavo kokių žaislų, vaikai dalies jų nė nepamatydavo. Net ir dabar pasidaro pikta. Aišku, galima vaikams padėti, bet tuomet geriau žaislus nuvežti į pačius vaikų namus ir juos įduoti asmeniškai į rankas – tuomet tikrai žinosite, kad vaikai dovanėlę gavo. Pats galėčiau nueiti į vaikų namus su Kalėdų senelio apranga ir padaryti jiems pramogą, bet nerandu, kaip susitarti.
Pats šiuo metu gyvenu Vilniuje. Prieš išeinant iš vaikų namų, valdžia žadėjo, kad iš pradžių padės, bet išėjus buvo taip - „eik, kur nori, daryk, ką nori, niekam neįdomu“. Dauguma iš ten išėję nesugeba integruotis į visuomenę ir taip gyventi jiems per sunku. Aš, aišku, nesigiriu, bet man pavyko su viskuo susidoroti nieko neturint.
Būna, gatvėje prieina žmogus, klausia – ką daryti, kaip išlipti iš kokios bėdos? Kartais patariu, padedu, kiek galiu, bet jei matau, kad nesistengia – tuomet ne. Esu linksmas žmogus – galiu ir kitus pralinksminti, geros „dūšios“, bet šventės man – liūdnos dienos. Norėtųsi gauti patarimų, kaip su tuo susidoroti. Linkiu gerų švenčių,būkite laimingi!
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!