Nusprendėme paėjėti pakrante ir pasigrožėti laukine gamta. Nors patogių keliukų nebuvo, tačiau tai mums nekliudė. Nuėjome apie 7 km miškų takeliais. Aptikome neapsakomų vietų su kerinčiomis turkio spalvos vandens įlankomis.
Po ilgo pasivaikščiojimo įkalbėjau Gretą pabandyti nutranzuoti iki kito miestelio. Žmonės gana draugiški, tad ilgai tranzuoti neteko. Nors jie nekalbėjo angliškai, tačiau „gestų kalba“ mums padėjo. Netrukus jau vaikštinėjome Vrbnik miestelio gatvėmis. Ten aptikome ir siauriausią pasaulyje gatvę! Pats miestelis dvelkia senove - siauros gatvės, pilna gėlių, laiptelių, bokštelių.
Kitaip tariant, tai mažas rojaus kampelis, apsuptas nematyto grožio gamtos, uolų ir krištolinio vandens. Spėjau ir išsimaudyti. Vanduo nešilčiausias, Gretai buvo per šalta, tačiau aš nusprendžiau pasimėgauti Adrijos jūros pramogomis.
Kroatija nėra iš tų šalių, kuriose klesti turizmas. Čia turizmas atėjo visai neseniai. Todėl turistinės informacijos apie lankomas vietas, maršrutus ar gidus čia sunkiai rasite.
Gamta čia mažai paliesta, tai ir daro šį kraštą unikaliu.
Venecija ir kelionė namo
Nejučiomis prabėgo 7 savaitės. Atėjo laikas keliauti namo. Kadangi internetas buvo ne toks jau dažnas svečias, kelionę namo planavome apie savaitę. Kelionės planas atrodė štai taip: Autobusas Rijeka – Triestas (Italija); traukinys Triestas – Venecija. Pora naktų Venecijoje. Traukinys Venecija – Milanas; traukinys Milanas – Bergamas; lėktuvas Bergamas – Vilnius.
Nors kelionė buvo gan sudėtinga su keliais lagaminais pašonėje, tačiau Venecija pateisino visus lūkesčius. Venecija - miestas – pasaka. Verta pamatyti bent kartą gyvenime. Dar dabar naktimis sapnuojasi. Kroatija buvo šalis su daug gamtos, o čia - visai kas kita. Kultūra, namai, žmonės, kanalai, gondolos, atmosfera. Tai gražiausias miestas, kokį iki šiol mums teko matyti. Galime pasidžiaugti, jog esame viena iš tų porų, kuri aplankė šį amžinai skęstantį, romantinėmis istorijomis apipintą miestą. Nežinau, ką ir bepridurti, nes žodžiais sunku nupasakoti – reikia pamatyti.
Likusi kelionė ėjosi sklandžiai. Važiuojant traukiniu turėjome progą pasigrožėti Alpių kalnais, kurie taip pat labai įspūdingi.
Ši savanorystė buvo ne tik puiki profesinė, bet ir naudinga ir nepamirštama gyvenimiška patirtis. Turėjome galimybę tobulinti savo profesinius įgūdžius bei anglų kalbą, taip pat tai buvo puiki proga pakeliauti ir praplėsti pažįstamų ratą. Dabar esame Lietuvoje, ieškome darbo ir esame atviri darbo pasiūlymams.