Dėl to per šventes dirbs ir įmonės personalas. Anot bendrovės vadovo Evaldo Sauliūno, dabar bendrovėje pamainomis dirba 220 darbuotojų, o vidutinė alga „ant popieriaus“ siekia apie 2,2 tūkst. litų.
„Krosnis yra 25 metrų aukščio, paviršiuje temperatūra siekia apie 1,56 tūkst. laipsnių Celsijaus, o dugne - apie 1,2 tūkst., kur ji palaikoma dujiniais degikliais ir elektrodais, - pasakoja „Kauno stiklo“ direktorius. - Mes visą laiką dirbame, be pertraukos, pasiskirstę pamainomis.“
Jis sako, jog krosnies, sumontuotos 2011 m., dar planuojama nestabdyti mažiausiai 8-erius metus. Bendrovė gamina apie 30 spalvoto stiklo butelių, pavyzdžiui, putojančio vyno, šampano. Skaidraus stiklo butelius ir stiklainius gamina „Panevėžio stiklas“.
Iš ko gamina butelius?
Pagrindinė „Kauno stiklo“ žaliava – gyventojų surūšiuota stiklo tara, kurią jie meta į stiklo surinkimo konteinerius.
„Mes gaminame apie 130 tonų stiklo per parą, iš jų apie 80 tonų pagaminama iš stiklo duženų, - sako E. Sauliūnas. - Kol kas naudojame tik tiek stiklo, kiek jo kokybiško pavyksta nusipirkti. Dirbu bendrovėje jau 10 metų ir galiu pasakyti, kad kasmet jo vis daugėja. Prieš dešimtmetį per metus duženomis buvo 5-6 tūkst. tonų, dabar jau artėjame prie 17-os tūkst. tonų per metus. Akivaizdu, kaip kasmet žmonės vis daugiau išrūšiuoja, matome, kad kasmet paauga duženų kiekis.“
Bendrovė skaičiuoja, jog nors dabar buteliams gaminti 62 proc. žaliavos sudaro stiklo duženos, jų galėtų būti naudojama daugiau – iki 80 proc. Likusi žaliavos dalis užpildoma kvarciniu smėliu iš Lietuvos, t.y., Anykščių, ir Baltarusijos, kurį įmonė atsigabena traukiniais.
Stiklo duženas „Kauno stiklas“ atsiveža iš visos Lietuvos. Išrūšiuoto stiklo tona kainuoja apie 100 litų, o nerūšiuoto – perpus pigiau. Tačiau bendrovė turi rūšiavimo įrenginį, tad rankomis iš bendros krūvos reikia atskirti tik keramiką ir veidrodžius, o įrenginiai automatiškai atskiria metalą, medieną, plastiką, nuima metalines bei plastiko detales, foliją, etiketes.
„Lietuva turi visus Europos Sąjungos numatytus reikalingus perdirbimo pajėgumus, kurių reikia stiklui surinkti ir perdirbti“, - teigia E. Sauliūnas.
Nors skaidrus stiklas yra brangesnis, šiuo metu Lietuvoje nėra įrangos, kuri atskirtų skaidrų stiklą nuo spalvoto, todėl Kaune perdirbamas ir skaidrus, ir spalvotas stiklas.
Krosnis - vokiška
Bendrovės gamybos skyriuje galima pamatyti, kaip iš krosnies išteka labai karšta stiklo masė, vėliau tapsianti buteliais.
„Suformuojami du stiklo lašai, reikiamos temperatūros ir reikiamo svorio, jie atkerpami. Po to jie keliauja į pirmąją ruošinio formą, kur stiklas yra arba išpučiamas arba presuojamas. Toliau jis perkeliamas į gaminio formą, kur galutiniai išpučiamas butelis. Jis keliauja konvejeriu į atkaitinimo krosnį, kur išbūna apie valandą, nes palaipsniui yra mažinama butelio temperatūra.“, - pasakoja E. Sauliūnas.
Pasak jo, tai reikalinga, nes priešingai stiklinis butelis bus labai trapus ir lengvai suduš.
Bendrovės direktorius džiaugiasi, jog įmonei pavyko įsigyti vokišką keramiką ir dabar įmonė gali gaminti didesnę įvairovę butelių.
„Dabartinė krosnis yra tiksli, joje galima nuolat išlaikyti reikiamą temperatūrą, užtikrinti reikiamą stiklo kokybę, o tai yra labai svarbu gaminant visus gaminius, ypač – figūrinius. Baltarusiai irgi nusipirko papildomos butelių gamybos įrangos, bet gaminiai jiems nepavyko, nes krosnis buvo ne tokia, kaip mūsiškė - Kauno stiklo fabrike sumontuota iš Vokietijos atvežta keramika. Ji yra žymiai kokybiškesnė už mūsų anksčiau naudotą ukrainietišką, rusišką, jau nekalbu apie kinietišką keramiką. Ji yra ir ilgaamžiškesnė, ir ekonomiškesnė“, - vardijo E. Sauliūnas.
Krosnis ir papildomi įrenginiai įmonei kainavo kainavo 20,61 mln. Lt, skirta Europos Sąjungos parama sudarė 35 proc. Jos teikimą administravo Lietuvos verslo paramos agentūra.
Planuojama, kad šiemet bendrovės apyvarta sieks 40 mln. Lt, pernai sudarė apie 35 mln. Lt. Apie 60 proc. gaminių bendrovė eksportuoja.
