Šių nervų nėra tik išoriniuose plaukų, nagų sluoksniuose ir nudegusioje odoje. Kur tik beįdurtumėte adata į savo kūną, visur skaudės. Tai reiškia, kad ten taip pat yra nervų. Šitais nervais impulsai iš galvos smegenų keliauja po visą mūsų kūną. Jūs apie kažką pagalvojote, o impulsai jau nubėgo Jūsų kūnu, kažką pajutote – ir vėl nubėgo, sureagavote į kažką išorėje – ir vėl nubėgo.
Daugelio medikamentų veikimo principas yra blokuoti šiuos impulsus arba jiems padėti. Pavyzdžiui, jeigu Jūs nuolat kažko bijote, yra medikamentų, kurie blokuos baimės perdavimo impulsus (antidepresantai ir nerimą slopinantys preparatai). Faktiškai medikamentų naudojimas padeda organizmui susidaryti vaizdą, kad jam niekas ir niekur neskauda, impulsai kūnu keliauja be kliūčių, hormonai bei fermentai taip pat gerai veikia. Tačiau pasąmonėje Jūs vis tiek baiminsitės ir nerimausite, tik Jūsų tai nepasieks.
O jeigu šių impulsų neblokuotumėm, jie sukeltų spazmus lygiuosiuose ir griaučių raumenyse arba, atvirkščiai, atpalaiduos juos, o taip pat skatins atskirų hormonų ir fermentų išsiskyrimą į kraują arba, atvirkščiai, slopins šį procesą, kas lemia skirtingų kūno raumenų susitraukimą arba atsipalaidavimą.
Mūsų kūne yra dar ir sąlyginiai refleksai, kuomet kažkoks veiksmas asocijuojasi su kokiu tai jausmu ar pojūčiu. Pavyzdžiui, jeigu Jūs vaikystėje bijojote mokytojos, tai dabar kiekvieną kartą, kai reikia kalbėtis su vadovybe, Jūsų keliai gali virpėti. Ir Jums esant darbe nuolat išsiskiria streso hormonas. Kai tik ryte atsikėlėte ir ruošiatės į darbą – jau impulsai keliauja jūsų organizmu, Ir taip kiekvieną dieną. O įsivaizduokite, kiek tokių sąlyginių refleksų Jūs prikaupėte per visą gyvenimą: dėl mokslo, dėl bendravimo, dėl sekso, dėl emocinio artumo, dėl fizinio aktyvumo, dėl pinigų, draugystės, poilsio…
Tokie refleksai sukelia chroniškus spazmus arba per silpną tonusą skirtinguose raumenyse, padidina arba sumažina tam tikrų hormonų ir fermentų gamybą ir jų išsiskyrimą į kraują. Galima stimuliuoti arba blokuoti jų gamybą medikamentais, bet susirgimo priežasties medikamentai negydo.
Tokia refleksų grandinė ir su ja susijęs elgesys (sutinkamai su Toddu Berli) vadinama procedūrine atmintimi – tiesiog pasąmoningai įsimenama procedūra nuo impulso iki veiksmo. Esant atitinkamoms sąlygoms, procedūra pasileidžia vėl ir vėl. Pagalvojote apie citriną – seilės pradėjo tekėti…
Psichoterapija moko įsisąmoninti impulsus, jaučiant kūne spazmus (įtampą) ir atsipalaidavimą. Kūno terapeutai, pavyzdžiui, naudoja metodikas, kurių pagalba klientas, sutelkdamas dėmesį į vieną ar kitą pojūtį, sukelia emociškai prisotintus vaizdus – prisiminimus. Tai sudaro galimybę išgyventi, išreikšti jausmus, kurie buvo užblokuoti pasąmonėje. Tokiu būdu žmogus įgauna naują tos pačios situacijos patirtį ir gebėjimą rinktis, kaip jam reaguoti čia ir dabar. Pavyzdžiui, kad viršininkas nėra mokytoja ir kad nėra priežasčių jos bijoti.
Kadangi mes įpratome negatyvius jausmus suvokti kaip nemalonius, tai sąmoningai ir nesąmoningai mes stengiamės jų išvengti. Jeigu mūsų jausmai turi endogeninę prigimtį (tai yra, kyla iš pasąmonės tam tikrose situacijose) ir mes jų tuo metu neįsisąmoniname, tai mes sąmonės lygmenyje negalime padaryti, kad šitie iš dalies refleksiniai jausmai vėl ir vėl neiškiltų, o kad nuo jų apsigintume, mūsų psichika disocijuoja, t.y. žmogus nejaučia, o lyg tai žiūri į save iš šalies.
Dėl to gali nejausti, pavyzdžiui, pasibjaurėjimo arba sotumo. Ir jeigu, pavyzdžiui, tuo metu valgo, gali nesustoti valgyti ir vartoti maistą be saiko.
Pradėti įsisąmoninti jausmus – tai reiškia susitikti su nemalonia praeitimi tam, kad ją saugiai išgyventume ir perdirbtume. Tai panašu į siūlų kamuoliuko išvyniojimą arba į kopūsto lapų nuėmimą vieno po kito nuo kopūsto galvos. Tai taip pat panašu į kompiuterio darbą.
Pavyzdžiui, jūsų darbalaukyje yra kokio nors segtuvo etiketė, segtuve - archyvas, archyve – failas, kuris užkoduotas nuliais ir vienetukais. Taigi ta etiketė gali būti tam tikras spazmas kūne arba kažkokia emocija. Kada jūs į segtuvą baksnojate, jūs patenkate iš vieno lango į kitą langą ir taip iki jums reikiamos vietos, impulso. Kompiuteryje Jūs tai darote pelyte, o terapijoje tai vyksta dėmesio pagalba, kuomet sutelkiamas dėmesys į reikiamą vietą ir į tai, kas vyksta tuo metu kūne, jausmuose, mintyse...
Paprastai pirmoji reakcija į tokį dėmesį yra psichikos pasipriešinimas. Žmogus tuo momentu būna panašus į žaltį ant keptuvės. Jis nesąmoningai daro viską, kad tik nesusitiktų su nemalonia patirtimi, traukiasi iš pokalbio, keičia pokalbio temą arba jo detales, staiga nustoja iš vis kažką jausti ir galvoti ir pan.
Iki visų priežasčių tenka brautis per daugelį įvairių psichologinių gynybų, jausmų ir įsitikinimų lygmenų, suteikiant vietos ir dėmesio kiekvienam iš jų. Čia labiau padeda nuoširdus atidumas ir domėjimasis žmogumi bei jame vykstančiais procesais.
