Džeisono Borno epopėjos kūrėjas kviečia atsidurti Juodame žemyne ir savo akimis pamatyti, kokiomis baisiomis priemonėmis šiais laikais naudojasi jūrų plėšikai. Režisierius leis kartu su užgrobto laivo įgula patirti didžiausią išbandymų maratoną, nešantį vien tik mirtį.
Apie ką mes čia…
Kapitonas Richardas Filipsas vadovauja krovininiam laivui, kuris patenka į labai slidžią ir ekstremalią situaciją. Priartėjus prie Somalio, laivą užpuola gauja vietinių piratų, kurių vienintelis tikslas – pinigai. Papuolusi į spąstus, įgula su kapitonu neturi kitos išeities kaip stoti į mirtiną kovą su užpuolikais.
Kūrinio vidus
Greengrassas su kiekvienu filmu nenustoja stebinti tiek eilinių žiūrovų, tiek kino profesionalų. Sulaukus jo išlikimo dramos apie Somalio piratų viešpatavimą „Alabamos“ laive, galima teigti, jog režisierius vėl nuėjo tinkama linkme ir visiems pristatė patį tikroviškiausią savo karjeros darbą.
Kino kūrėjas žinomas savo realistišku požiūriu į situaciją, todėl jo filmuose visada matome tik tikrovę, be kokių nors pagražinimų. Žinoma, patriotiškumo ir propagandos jo filmai turi, tačiau čia nėra nieko blogo. Juk karių darbas sudėtingas, o jį pagerbti pristatant iškiliai – viena iš maloniausių akimirkų.
Juosta pradedama labai ilgu ir ganėtinai nuobodžiu įvadu, kuris, tiesą sakant, nėra labai reikalingas pačiam filmui ir jo tolesnei eigai. Jo metu žiūrovui pristatomos dvi skirtingos barikadų pusės, tačiau kažko labai daug nesužinome nei apie vieną, nei apie kitą. Pats veiksmas ir filmo pagrindinis variklis „pasileidžia“ praėjus pusvalandžiui nuo juostos pradžios. Viskas greitai stabilizuojasi ir prieš savo akis jau matome kokybiškai ištobulintą situaciją, kuri pradeda laikyti įtampoje taip stipriai, jog sunku išsėdėti. Tikrai, sunku kvėpuoti matant nelygią automatais ginkluotų piratų ir paprastų laivo vyrų kovą, kurie visais įmanomais būdais bando atremti užpuolikus.
Su kiekviena nauja scena įtampa tik auga, o istorijos kokybė tik pagerėja. Nėra kokių nors filosofavimų apie gyvenimo prasmę, yra tik dvi tiesos ir iš tikro, jos abi - teisingos. Piratai pasaulį mato vienaip, kapitonas Filipsas – kitaip. Galiausiai toks pasipriešinimas nuveda prie loginės vietos. Išaiškinama tikroji vieno žmogaus padėtis prieš kitą – abu kapitonai, abu įkaitai. Vienintelė išeitis – pradėti kovą tarpusavyje. Žinoma, kalba eina apie intelektualią kovą. Toks pasipriešinimas džiugina akis, nes viso filmo metu matome labai mažai didvyriškumo. Natūralus ir neblankus siužetas priverčia paploti filmo scenaristui už taip įtemptai ir, svarbiausia, kokybiškai parašyta istoriją.
Deja, neapsieinama ir be minusų. Kalbant apie realistiškumą ir situacijos pateikimą, viskas atrodė be priekaištų, išskyrus vieną faktą, kuris filmo metu labai badė akis. Tai – piratai, gebantys kalbėti gana taisyklinga anglų kalba. Pasidomėjus istorija, teko sužinoti, jog tik vienintelis kapitonas su visais galėjo susišnekėti angliškai, o kiti jo pavaldiniai kalbos nemokėjo. Žinoma, tokie mažyčiai niuansai netrikdo, bet buvo galima išgauti maksimalų realistiškumą visose vietose, o tada filmas įgautų dar didesnio šarmo. Kitas atvejis – keisti įgulos veiksmai. Žiūrint filmą jie atrodė pernelyg banaliai ir tuo labiau - juokingai, bet Holivudas mėgsta herojiškumą, todėl kartais tenka nusileisti ir kai ką paryškinti. Panašiai buvo ir su filmu „Argo“.
Personažai ir jų pateikimas puikus. Viskas atitiko lūkesčius - pamatėme stiprius vadus, kurie neparklupo ir išliko stiprūs tiek psichologiškai, tiek fiziškai. Kiekvienas filmo veikėjas perteiktas įsimintinai, todėl galima pajusti tą vidinį jausmą, kai matai kenčiantį artimą. Būtent taip galima pasijusti bežiūrint į kapitoną Filipsą. Jis tarsi šaukiasi visų mūsų pagalbos, tačiau jo šauksmų niekas negirdi. Tokiais emociniais veiksmais režisierius priartina visą rodomą veiksmą prie stipriausio taško, o baigiantis filmui ima byrėti ašaros. Estetinio pasitenkinimo nelieka, matoma tik užuojauta ir liūdesys: ne tik Filipsui, bet ir visiems žmonėms, kurie taip stipriai rizikuoja dirbdami tokį sudėtingą darbą.
Atėjus finalinei scenai ir pasibaigus filmui tenka pripažinti, jog tai antras pagal gerumą režisieriaus Paulo Greengrasso filmas, kurį lenkia tik trečioji Borno dalis. Tai kokybiškai ir stipriai sukurta kelionė į siaubingą vietą, kurioje iki šiol karaliauja piratai, puldinėjantys taikius žmonės. Tikėkimės, jog šis filmas atskleidė bent kažkiek tiesos apie sunkią krovininių laivų kapitonų ir jų įgulų darbą.
Techninė juostos pusė
Stipriausias akcentas kiekviename Greengrasso filme – unikalus ir meistriškas drebančios kameros operatoriaus darbas, kuris nuteikia labai efektingai ir tikroviškai kelionei į filmo visumą. Taip žiūrovui suteikiama galimybė pasijusti viso veiksmo dalyviu. Šį kartą viskas vyko šiek tiek ramiau, ne taip kaip trečiajame Borne, tačiau atsižvelgus į pamatytus vaizdus, galima teigti, jog tai vienas geriausių metų kameros darbų, kuris tikrai privalo būti nominuotas Oskarui.
Filme netrūksta ir stiprių muzikinių kompozicijų, nuteikiančių vien tik įtemptai kelionei po Somalio pakrantėse vykstantį veiksmą, todėl tai kartu suteikia neregėtos energijos ir unikalios trilerio atmosferos.
Filmo montažas ir jo scenų sudėliojimas nuostabus, tačiau didžiausia staigmena – garso montažas. Jis pateiktas taip gerai, kad veiksmo metu viskas jaučiama dvigubai stipriau. Jo dėka ir garso takelis prisiderina prie bendro konteksto, o tai padvigubina malonumą peržiūros metu ir, svarbiausia, leidžia savyje pajusti juostos didybę.
Aktorių kolektyvinis darbas
Vienas geriausių pasaulio aktorių, dviejų Oskarų laureatas Tomas Hanksas, pagaliau vėl grįžta prie tokių sudėtingų vaidmenų ir pateikia žiūrovams neregėtą šou, kurį paskutinį kartą matėme 2002 metais filme „Kelias į pražūtį“. Išties puikus ir įsimintinas aktoriaus vaidmuo, kuris priverčia pajausti visą jo skausmą ir kančias, užjausti jį. Jis čia kaip Kristus, kuriam gresia nukryžiavimas. Tai vienas stipriausių argumentų laimėti šių metų JAV Kino meno ir mokslo akademijos apdovanojimą už geriausią metų vyrišką vaidmenį. Ne geriausias karjeros darbas, tačiau vienas unikaliausių ir labiausiai ištobulintų. Reikia tikėtis, jog ponas Hanksas dar ilgai mus džiugins būtent tokiais pasirodymais, kurie devyniasdešimtais metais jam buvo rutina.
Somalietis Barkhadas Abdi, šiame filme nusifilmavęs kaip piratų vadas, pasirodo labai įtikinamai. Labiausiai stebina tai, kad šis vaidmuo yra jo pirmasis pasirodymas kino ekranuose. Neturintis jokios vaidybos patirties, Abdis kelią šiurpą, neapykantą ir kartu - liūdesį. Stiprus veikėjo perteikimas, kuris, matyt, irgi nebus nepastebėtas kino profesionalų. Visame filme jis iš somaliečių atrodė pats įtikinamiausias.
Filmą papildo dar ir tokie žinomi ekrano veidai kaip Catherine Keener, Davidas Warshofsky‘is, Corey‘is Johnsonas ir Chrisas Mulkey‘is. Kiekvienas iš aktorių nusileido pagrindiniam duetui, tačiau jų personažai puikiai papildė bendrą juostos vaizdą ir patį foną, kuris ir leido atsiskleisti Hanksui su Abdiu.
Verdiktas
„Kapitonas Filipsas“ – tai taip įtemptai papasakota vieno laivo įgulos ir jos kapitono istorija, kad peržiūros metu tenka drebėti iš jaudulio, baimės ir neapykantos. Nepriekaištinga techninė filmo pusė ir oskarinė Hankso ir Abdi'o vaidyba dar labiau priartina jį prie geriausio šių metų filmo titulo.
Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 9/10
Techninė juostos pusė – 10/10
Aktorių kolektyvinis darbas – 10/10
Bendras vertinimas: 10/10