Jis žymiai labiau turėtų prikaustyti prie kėdžių visko mačiusius kino mylėtojus, todėl visų laukia išties siaubinga kelionė į tamsos pasaulį. Kino kūrėjas kviečia visus atsidurti dar tamsesnėje dvasių pasaulio pusėje, iš kurios bus sunku sugrįžti tiek filmo herojams, tiek patiems žiūrovams, kurie patirs dar didesnę siaubo bangą nei pirmojoje dalyje.
Apie ką mes čia…
Grįžęs į gyvųjų pasaulį, Džošas tėra tik marionetė blogio rankose. Vyrą kontroliuojanti siaubinga jėga nori tik vieno – aukų. Visas košmaras prasideda iš naujo, todėl dvasių pasaulyje vėl užverda žūtbūtinė kova tarp Džošo ir jį norinčios praryti paslaptingos neapykantos kamuojančios bei kraujo ištroškusios damos.
Kūrinio vidus
2010 metais, pasirodžius pirmajai filmo daliai ir pamačius naują Wano viziją, su nekantrumu laukėme tęsinio, kuris turėjo atskleisti visą pirmosios dalies esmę ir pabaigos metaforą. Galima sakyti, jog gavome visiškai kitokį filmą nei jo pirmtakas.
Pirmiausia reikia atkreipti dėmesį į tai, jog veiksmas vyksta ne tik skirtingose vietose ar dimensijose, bet dar ir skirtinguose laikuose. Taigi, prie bendro pasakojimą pridedama ne tik kelionė į dvasių pasaulį, bet dar ir keliavimas laiku. Iš pirmo žvilgsnio tokie pasikeitimai būtų normaliu papildu bendram juostos braižui, tačiau kai viskas persipina su realybe, o tuo labiau, kai gaunasi labai chaotiškas vaizdas ir siužetinės linijos šokinėjimas nuo vienos vietos į kitą, filmas praranda labai didelę dalį žavesio, kol galiausiai tiesiog nusibosta žiūrėti ir lauki pabaigos.
Visų antra, turbūt labiausiai patinkantis dalykas Wano filmuose – nuostabus siaubo perteikimas. Žinoma, režisierius neišvengiamai pakartojo ir tai, ką mes matėme pirmoje „Tūnąs tamsoje“ dalyje ir „Išvaryme“, atspindėjo ir ši dalis. Nieko naujo ar išskirtinio negalima pamatyti, tačiau baimės jausmą ir nemaloniai nuteikiančią atmosferą vis dėlto sugebama išlaikyti vos ne iki pat filmo pabaigos. Staigiai užsidarančios durys, grindų girgždėjimas ir nemalonūs vaizdai kelią pasibaisėjimą, nors šioje dalyje nepagailėta ir šleikštulį keliančių scenų.
Prie filmo pridedamas ir gana sodrus humoras, kuris nėra būdingas tokiam kino žanrui. Keliose scenose jis visai tiko ir sukėlė šypseną, o kartu privertė ir smagiai pasijuokti žiūrovus, sėdinčius kino salėje. Reikia padėkoti, jog kūrėjai neperžengė ribų ir juostoje tarp siaubo ir komedijos buvo išlaikyta pusiausvyra, todėl šiame plane viskas vystosi gana natūraliu būdu.
Einant link juostos pabaigos pradedi suprasti, jog jau esi kažkur kažką panašaus matęs. Kai pagaliau prisimeni, akyse pasirodo vaizdas iš kultinio „Švytėjimo“ ir legendinių gaudynių su kirviu. Deja, bet vienas iš mėgstamiausių Wano filmų yra būtent Kubricko šedevras, todėl nenuostabu, jog kūrėjas pabandė įpaišyti jį ir savo juostoje, taip atiduodamas pagarbą legendiniam filmui. Drąsus poelgis, tačiau tuščias ir neskoningas. Pasibaigus filmo rodymui, tenka nusiteikti, jog trečia dalis padarys didesnį įspūdį ir kartu sugrąžins visą pirmos juostos dvasią be jokių keliavimų laiku, kuris siužeto metu irgi buvo labai prastai išaiškintas.
Techninė juostos pusė
Techniškai filmas prastesnis už originalą, nors jo produkcija kainavo vos ne penkis kartus daugiau, o tai labai stebina.
Operatoriaus darbas neblogas, tačiau čia nepamatysime to, ką mums pateikė „Išvarymas“. Šioje juostoje buitinė kamera persipina su profesionaliu vaizdu, o tai irgi chaotiškai pateikia filmo esmę, todėl tai galima laikyti vienu didesnių techninės pusės minusų. Gražiai atrodantis, tačiau visiškai tokiam filmui netinkantis eksperimentas, sugriaunantis visą pasakojimo esmę ir struktūrą, likusią nuo 2010 metų juostos.
Pagrindas ir foninės spalvos irgi sudėlioti gana neblogai, ypač tobulai atrodo dvasių pasaulis, kuris labiausiai ir patraukia akį. Su juostos nuotaika keičiasi ir foninis spalvų išdėstymas, tačiau, kaip jau minėta, viskas primena kitus Wano darbus, todėl jokiomis naujovėmis čia net nekvepia.
Garso takelis kraupus, labai staigios kompozicijos karts nuo karto priverčia pasijausti nejaukiai, gal net ir išsigąsti, bet apskritai tai nelabai išsiskiriantys nuo kitų panašių žanro filmų skambesiai.
Garso montažas puikus ir jis vienintelis sukelia didžiausią siaubą visame filme. Rašant apie staigias scenas, kurių šioje juostoje tikrai netrūksta, stipriai subalansuotas garsinis filmo fonas sugeba išgąsdinti, todėl juosta įgauna bent šiek tiek stiprumo ir siaubo jausmo.
Aktorių kolektyvinis darbas
Labai retai galima išskirti puikią arba labai įsimintiną tokių filmų aktorių vaidybą, tačiau tenka pripažinti, jog šiais metais Patrickas Wilsonas jau antrą kartą sugebą pateikti save iš labai geros pusės.
„Išvarymo“ žvaigždė šioje juostoje atsiskleidžia labai stipriai, o jo vaidybiniai sugebėjimai net šiek tiek primena jau minėto filmo „Švytėjimas“ pagrindinio herojaus savotišką perteikimą. Žinoma, būtų labai sunku lyginti Jacko Nicholsono genialumą su Wilsono vaidyba, tačiau bent jau iš dalies Patrickas tikrai sugebėjo priiartėti prie legendinio aktoriaus pasirodymo kultiniame Stanley Kubricko kūrinyje.
Rose Byrne, Barbara Hershey, Steve Coulter, Leighas Whannellis, Angusas Sampsonas ir Lin Shaye juostoje pasirodantys gana svarbiuose vaidmenyse nė iš tolo neprilygo pagrindiniam personažui, tačiau jie irgi gana neblogai prisidėjo prie bendro juostos vaizdo. Savo buvimu nė vienas iš jų nesugadino filmo peržiūros, todėl bendrai tenka padėkoti visam aktorių kolektyvui, kuris bent šiek tiek pagerino nuotaiką po silpnai įgyvendintos scenaristų idėjos.
Verdiktas
„Tūnąs tamsoje. Antra dalis“ – tai žymiai silpnesnis pasakojimas už siaubingą pirmtaką ir pats prasčiausias Jameso Wano karjeros darbas. Per didelį skubėjimą kūrėjas padarė nemažai klaidų, nors juostoje ir netrūksta firminio režisieriaus staigumo ir bauginančios atmosferos. Dėl šios priežasties kartais peržiūros metu pasidaro išties nemalonu.
Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 5/10
Techninė juostos pusė – 7/10
Aktorių kolektyvinis darbas – 8/10
Bendras vertinimas: 7/10