Portulakos pražysta liepos pradžioje ir žydi net iki rugsėjo vidurio, todėl ant augalo vasarą galima rasti ir žiedų, ir sėklų. Sėklos sėjamos rudenį ir pavasarį, jų nereikia užžerti, o tik prispausti prie žemės. Kitais metais pasisėja ir sudygsta savaime. Portulakos auga įvairiame dirvožemyje, bet geriausiai — purioje ir humusingoje žemėje. Maistui vartojami lapai ir jauna žolė, kurioje yra baltymų, cukraus, ląstelienos, mineralinių druskų, organinių rūgščių, daug vitamino C ir provitamino A.
Kad šią žolę dar gilioje senovėje vartojo maistui, byloja Egipto hieroglifai. Tai ypač mėgiamas prieskoninis Užkaukazės tautų augalas, iš jo gamina salotos. Portulakų dedama į sriubas, aštrius patiekalus, jos marinuojamos.
Maistui portulakos ruošiamos kaip špinatai arba salotos, valgomos šviežios arba nuplikytos. Jos tinka pagardinti pomidorų sriubas. Sutrinti ir sumaišyti su aliejumi arba sviestu portulakų lapai ir jauni stebai - puikus užtepas sumuštiniams. Šviežios portulakų sultys gerina apetitą, gerai malšina troškulį, tonizuoja.
Hipokratas ir kiti mažiau garsūs senovės gydytojai portulakos žole gydė įvairias ligas. Ir dabar Rytų šalyse portulaka rekomenduojama vartoti sergant kepenų, inkstų, šlapimo pūslės ligomis. Liaudies medicinoje portulakos sėklų nuoviru malšinamas karštis, o žolės - gydomi įvairūs uždegimai. Įgėlus bitei ar vapsvai ant įkandimo vietos dedama šviežių sutrintų lapų. Arabų medicinoje portulaka gydomas diabetas. Sergantiems hipertonine liga portulakų vartoti nepatariama.
Portulakos sumuštinis
100 g portulakos lapų arba jaunos žolės, valgomasis šaukštas aliejaus, druskos pagal skonį.
Portulakas gerai nuplauti, susmulkinti ir sutrinti į košę. Sumaišyti su aliejumi (galima ir sviestu), pasūdyti ir tepti ant duonos.