Kaip ir pinigus į prekę, taip pat mes galime santykiuose iškeisti mūsų savigarbą į pagarbą, mūsų vertę į sutuoktinio vertę. Todėl jei mūsų vertė nukrito, tai santykiuose mes nebegalime atlikti lygiaverčių mainų.
Jei mūsų sutuoktinio vertė didesnė, nei mūsų, mes jaučiamės blogai. Mūsų sąžinė nukenčia. Mes jaučiamės taip, lyg už tai, ką sutuoktinis mums suteikia, mes neturime kuo sumokėti. Princas negali ilgai išgyventi su elgeta: elgeta anksčiau ar vėliau pasijus princą apgaunanti. O princas jaus savo draugei gailestį ar panieką. Todėl atrodo, kad geriausi santykiai - lygūs.
Tačiau visuomenė vis dar sulaiko mus nuo to dvigubu standartu. Ji savotiškai duoda moteriai leidimą nebūti lygia su vyru: tu gali uždirbti mažiau - sako ji moteriai, ir vis vien liksi normali moteris. Ir reikalauja iš vyro: tu turėtumei uždirbti daugiau už ją, tik tuomet tu būsi „tikras“ vyras. Taip yra dėl istorinių priežasčių.
Nuo tų laikų, kai mūsų protėvių gentyse atsirado darbo pasiskirstymas (medžiotojai - šaknų rinkėjai, o vėliau žemdirbiai- gyvulių augintojai), iš vyrų ėmė laukti, kad jie ims ant savęs sunkesnį darbą. O taip pat bus gynėjai ir rūpintojėliai, kol moterys gimdys, maitins ir augins vaikais. Todėl į sąvoką „vyriškumas“ neatsiejamai nuo savybių „jėga“ bei „protas“ įėjo tokios savybės kaip „finansinis stabilumas“ bei „šeimos išlaikymas“. O į sąvoką „moteriškumas“- „vaisingumas“, „pakantumas“, „kantrybė“.
Ne visi žino, kad slavų kalbose žodis „муж“(„vyras“) pagal vieną iš versijų kildinamas iš trumpinio „Могущий Удовольствовать Жену“ („gebantis išmaitinti žmoną“), nes žodis „удовольствовать“ („suteikti malonumą“) kyla iš „довольствие“ („išmaitinimas“). Taigi, etimologiškai slavų labose tikras vyras - tai tas, kuris gali išmaitinti žmoną, tuo suteikdamas jai malonumą.
Tačiau šiais laikais, t.y. per paskutinį šimtmetį, įvyko svarbus pokytis: moterys tapo finansiškai ir politiškai nepriklausomomis. Jos išsikovojo teisę dirbti petys į petį su vyrais ir, nors ir neuždirba tiek, kiek vyrai, tikrai to siekia. O daugelio šalių konstitucijos garantuoja, kad jos galėtų uždirbti tiek pat.
Nors niekas ir nesako, kad „normali“ moteris turėtų uždirbti mažiau, tačiau tikrovė yra ta, kad realiai jos dažniausiai uždirba mažiau. O tai, kas vyksta dažniau, paprotinėje psichologijoje tampa „normaliu reiškiniu“.
Iš normos gimsta lūkestis. Taip niekas nenustatė, kad visi vyrai kalbėtų baritonu, tačiau vyras, kalbantis neįprastai aukštu balsu laikomas „ne visai normaliu“. Kaip ir moteris, kalbanti baritonu.
Visuomeniniai papročiai nemėgsta išimčių ir mažumų: mažai uždirbantį vyrą jie pasmerkia kaip nevykėlį, savotišką liurbį. O daugiau uždirbančią žmoną - kaip „vyrišką“, kuri turi „svajoti apie tai, kad pasijustų silpna“.
Dabar nuo papročių ir istorijos pažiūrėkime į realią situaciją. Štai pora, kurioje vyras iš pradžių turėjo savo verslą, o žmona nedirbo, nes gimdė ir augino vaikus. Abu laikė save šiuolaikiškais, liberaliais žmonėmis. Abu labiausiai vertino meilę ir buvo pasiruošę palaikyti vienas kitą sunkiu momentu.
Vaikams paaugus, žmona sugrįžo į darbą ir padarė neblogą karjerą. Tarkime, ji tapo projektų vadove, o vėliau - vadovo pavaduotoja. O vyras kaip tik bankrutavo. Jį apgavo verslo partneris, jis liko be pajamų. Šiuo metu žmona išlaiko šeimą, o jis tik žada, kad susiras naujus klientus, atgaivins verslą.
Kurį laiką jie su tuo susitaikydavo, ir netgi sakydavo „mums tai nesvarbu, juk mes mylime vienas kitą“. Tačiau po kiek laiko abu pastebi, kad tarp jų dažnėja konfliktai: žmona nežinia kodėl dažniau supyksta, o vyras depresuoja ir kartais užgeria. Kodėl?
Todėl, kad pyktis ir depresija tampriai susiję su lūkesčiais ir nusivylimu. O lūkesčiai dažniausiai yra nesąmoningi ir sutampa su normomis. Žmogus gali nesąmoningai reaguoti į neatitikimus normai, tačiau sąmoningai suvokti ne pačią normą, o tik savo pyktį ir nusivylimą. Kodėl?
Todėl, kad negalima gyventi visuomenėje ir būti laisvam nuo jos. T.y. nuo normų bei papročių. Nepaisant to, kad abu mūsų herojai mano, jog mąsto ir sprendžia savarankiškai, jie yra visuomenės dalis, o visuomenėje viešpatauja dvigubas standartas: „jei tu sakai esąs vyras- įrodyk tai; o jei jau tu sakai esanti moteris, tai nesielk, kaip vyras“.
Ir nors individualiai kiekvienas iš šių dviejų žmonių sako: „man tai skamba kaip nesąmonė, tegu kiekvienas uždirba, kiek gali“, jie negali būti visiškai laisvi nuo šios nesąmonės. Nes nesąmoningai kiekvienas iš jų turi atsižvelgti į visuomenės nerašytą normatyvą, kuris apibrėžia: „vertingas vyras - tai maitintojas“.
Lygiai tas pats atsitinka moterims, neturinčioms vyrų ir vaikų - individualiai žmonės gali jas teisinti ir nesmerkia. Tačiau visi žino normatyvą, pagal kurį „kurti šeimą ir gimdyti - moteriška“. Todėl į tokią moterį reaguojama kaip į „senmergę“, „ne visai normalią“, ir taip į save ima reaguoti ir pati moteris.
Ar tai yra gerai? Žinoma, kad ne. Išeiti iš vertinimo psichologijos – labai viliojantis uždavinys. „Man nusispjauti, ką sako visuomenė“- išdidžiai taria kai kurie žmonės. Ir... apgauna save. Visuomenės dalis negali nusispjauti į visumą. Nebent ši dalis aiškiai atskirtų save nuo vienos visuomenės ir priskirtų save kitai visuomenei.
Tarkime, religinei bendruomenei arba sektai, kur visi dirba vienodomis teisėmis ir egzistuoja savas normos supratimas. Mūsų kultūrų įvairovėje yra labai nedidelė dalis tokių, kur tradiciniai vyro ir moters vaidmenys yra sukeisti vietomis.
Vienoje Polinezijos saloje dirba tik moterys - jos apdirbinėja ir parduoda žuvis. Vyrai tuo metu prižiūri vaikus ir namus. Šios visuomenės nariai laiko tokį pasiskirstymą normaliu. O tradicinių budistų vienuolių normatyvas - neturėti jokių pajamų išskyrus gautas iš išmaldos. Todėl tapęs budistu vienuoliu ir prašydamas išmaldos tu nenustoji jaustis „normaliu“. Bent taip buvo tradicinėse Pietryčių Azijos visuomenėse.
Globalizacija daro savo, ir netrukus Indijoje ar Kambodžoje pašaipiai žiūrės į tuos, kurie neturi kreditinės kortelės. O gal mūsų laukia globalus normatyvas, pagal kurį „normaliai“ kartu gyventi reikš po lygiai uždirbti? Greičiausiai į tai ir einama.
O kol kas pripažinkime - gal teoriškai žmona ir gali uždirbti daugiau už vyrą be didesnės žalos, tačiau labai tikėtina, kad abu jausis dėl to negerai. Jei jie padarys iš to išvadas ir patikės, kad gali pasiekti lygybę - mūsų laukia labai geri laikai.
Olegas Lapinas
Rašykite: psichologui@delfi.lt. Psichologai neatsakinėja asmeniškai, atsakymai publikuojami DELFI rubrikoje GYVENIMAS.
