Žinoma, kiekvienas iš jūsų parašytų skirtingą savo vertingiausių reiškinių sąrašą, o mano yra štai toks:
Taigi, gyvenime iš tikrųjų vertingi dalykai – ne pagal svarbumą, žinoma, yra:
Meilė;
Nuotykis;
Stebuklas;
Žygdarbis;
Paslaptis;
Grožis.
O čia jums ateina ir sako: noriu sunaikinti vieną tokį bjaurų pergyvenimą. Pirma reakcija- atkalbėti. Į galvą ateina vis gausėjantys klientai verslininkai ir aukštųjų valdiškų įstaigų tarnautojai, kuriems nestinga pinigų, tačiau išnyksta gyvenimo prasmė, apima apatija. Kas iš arčiau pažiūrėjus atrodo taip: nieko nemyliu.
Tačiau mergina tikslina: būtent, sako, negaliu to žmogaus pamiršti ir prisirišu prie jo. Ir užeina toks nerimas, kad liksiu pažeminta, prisikankinsiu, negalėsiu dirbti ir neįstengsiu mokytis. Kas ypač nemalonu, turint omenyje, kad tokios merginos dažniausiai mokosi gana prestižinių specialybių, darbą gauna prestižinėse įstaigose, ir atrodo labai save prižiūrinčios. Tad kaip gi jos gali jaustis, jei vertingas pergyvenimas – įsimylėjimas - lieka be atsako, tačiau kitas vertingas pergyvenimas - aistra savarankiškam pasiturinčiam prestižiškam gyvenimui - nuo to irgi nukenčia. Čia net kompensuoti vieno kitu neišeina, nes vienas stabdo kitą. Tarsi mašinoje kilus gaisrui nuo karščio išsilydė durelių spynelės - nei likti, nei pabėgti.
Todėl pagalvojus supranti: tai, ką pergyvena tokia mergina - iš tiesų yra pergyvenimas visai nevertingas. O gana nemalonus ir žeminantis.
Tiesa, dėl žodžio “žeminantis”. Situacijos, kurios mus žemina, sudaro didesnę dalį psichoterapinės patologijos, nes psichoterapiniai klientai dažniausiai patiria ne fizines, o būtent psichologines traumas. O kas yra psichologinė trauma? Dažniausiai tai smūgis į mūsų savęs vertinimą, arba “narcistinė trauma”. Na, kai tave iš aukštybių nuleidžia žemyn. Pats bjauriausias dalykas, pasakysiu aš jums.
Jau lengviau būna, kai susimuši. Įsivaizduokite, koks jausmas, kai sakai savo išrinktajam žmogui: žinai, tu man labai brangus. O jis nusuka akis ir kažką murma apie tai, kad “likime tik draugais”. Kas belieka? Įtrauki galvą pečius, nueini sulaužyto žmogaus eisena ir supranti, kad netgi draugais dabar likti nebegalėsi.
Todėl tenka priimti tokį pacientės užsakymą ir pasirašyti: kovosime su nelaiminga meile.
Netradicinės medicinos atstovai ir žiniuonys tokiais atvejais išrašo specialų eliksyrą ar užkalba. Aš tiksliai neprisimenu nei sudėties, nei formulės, tačiau neabejoju, kad jei yra meilės eliksyrų ir meilės magija, tai turi būti ir antidotų.
Būrėjos pareiga - numatyti, kas šios meilės laukia. Žinoma, sąžininga būrėja jokiu būdu nekurs nebūtų dalykų, tačiau aš tikiu, kad ilgiau pažiūrėjus į kortas, į delną ar į kavos tirščius bei kruopščiai įvertinus horoskopą visuomet galima pamatyti, kada gi tas įsimylėjimas ims silpnėti.
Dabar grįžkime į psichoterapiją. Pirma kiekvienam mano kolegai ateinanti į galvą mintis - išrašyti antidepresantų ir trankviliantų. Nemanau, kad ši mintis yra labai teisinga, kadangi ne kiekviena meilė yra depresijos išraiška. Netgi nelaiminga meilė, nors ją ir lydi tam tikri depresiniai simptomai: liūdesys, menkas savęs vertinimas, nemalonūs pojūčiai įvairiose kūno vietose, apetito ir miego sutrikimai. Būtent dėl to kai kurie psichiatrai ir siūlo į psichinių ligų klasifikaciją įvesti naują diagnostinį vienetą- “meilės liga”. Man būtų labai nesmagu, jei tai įvyktų. Juo labiau, kad aš neįsivaizduoju sveiko proto merginos, kuri nuo meilės imtų gerti vaistus, netgi tokius populiarius, kaip prozakas, klonazepamas ar ksanaksas. O kad įsimylėjusi mergina turi sveiko proto likučių, liudija jos vizitas pas psichoterapeutą. Juk sveiko proto požiūriu, įsimylėti be atsako yra neprotinga. Ir kentėti yra neprotinga.
Tačiau ką daro žmogus, kelis kartus įsimylėjęs neprotingai? Jis padaro radikalią operaciją - sunaikina patį sugebėjimą mylėti. Jis išmeta iš savo širdies ne tik meilės objektą, bet ir gebėjimą mylėti apskritai. Ir nieko nemyli, tik kartais masturbuojasi ar mylisi be meilės. Ir dar sako: na, pagaliau man ramu.
Po kelerių metų jam vėl pasidaro neramu - trūksta dvasinio ryšio. Kartu su meile tirpsta kiti meilę lydintys dalykai:
Nuotykis;
Stebuklas;
Žygdarbis;
Paslaptis;
Grožis.
Todėl antra ateinanti į galvą mintis - pabandyti nureikšminti meilės objektą, paliekant sugebėjimą mylėti. Čia, kaip visada, labai padeda vis dar populiarus neurolingvistinis programavimas – NLP. Pagal jį visi psichiniai reiškiniai - tai tik psichiniai atspindžiai, objektai, reprezentacijos. Na ir kas? O tas, kad meilės objektai mūsų psichinėje erdvėje išsidėsto kitur ir atrodo kitaip, nei nemeilės. Juk jums skirtingai atrodo sena muilinė ir mamos veidas, tiesa?
Ir kas mums trukdo keisti meilės objekto dydį, padėtį ir atstumą erdvėje? Kas neleidžia mums išdėstyti kambario erdvėje įvairius pergyvenimus ir pavaikščioti tarp jų pagal tokį įdomų Arnio Mindelo metodą , patiriant skirtingus jausmus? O kur dar darbas su laiko linija, arba blogiausiu atveju - greiti akių judesiai?
Patys matote, kokių įvairių psichoterapinių technikų mes turime. Jei psichoterapeutas yra analitinis, tai dar geriau - lankotės jūs pas jį ilgai, ir po truputį jis jums pasidaro reikšmingesnis už patį meilės objektą. Jūs patenkate į perkėlimo neurozę, tai yra jaučiate už terapeuto nugaros tą figūrą, kurios iš esmės jums ir reikia. Ir jums tik atrodo, kad tai jausmai terapeutui, o tai - jausmai šiai nematomai figūrai už jo nugaros.
Jūs gi suprantate, kad joks patyręs psichoterapeutas nepriima jūsų išsakomos agresijos savo adresu? Jis žino, kad tai - jūsų perkėlimas. Tas pats ir su meile. Iš viso jis nepasiduoda jokiai pacientų meilei. Nepriima jūsų jausmų. Jūs pykstate ant jo, o jis jums paaiškina, kodėl. Ir jūs pasveikstate nuo perkėlimo neurozės, o kartu ir nuo polinkio mazochistiškai prisirišti prie jūsų nemylinčių žmonių. Palikdami sau sugebėjimą mylėti.
Tiesa, lieka dar vienas kelias - pabandyti tiesiog persirgti savo nesėkminga meile. Niekas mums nežadėjo, kad šiame gyvenime mylimi žmonės būtinai turi eiti iš proto dėl mūsų. Tiesą sakant, taip yra ne tik meilėje - koks žvejys tikisi, kad jo pasirinkta žuvis būtinai ims ir užkibs ant jo kabliuko? Maža ko tas žvejys tikisi! O ji, ta žuvis, galbūt mėgsta laisvę. Ir nori nevaržoma išdidžiai skrosti per savo visatą - vandens stichiją. Na, galbūt kai jūs visai pavargstate ir nieko nesitikite, ji ir užkimba. Tačiau šiuolaikiniai žvejai pagautas žuvis visuomet paleidžia. Ekologijos era, vis dėlto. Gal ir su žmonėmis taip vertėtų elgtis? Na, nenori jie būti mūsų - tai gal paleiskime juos atgal į laisvę? Ten, kur nuotykiai, stebuklai, paslaptys ir visa kita.
