Jis manimi manipuliavo, vertė jaustis kaltai dėl visko, vadino visaip ir t.t. Tai buvo toli gražu ne visados, atrodydavo, myli ir užeidavo jam momentas, kad nori su draugais pabaliavot ir baliavodavo, aišku, viskas baigdavosi skyrybomis, tačiau pati vėl eidavau ir taikydavausi, ilgai neištverdavau, atrodydavo širdis įšoks iš krūtinės.
Arba tokie momentai, kai jam nesisekdavo, tapdavau išsiliejimo objektas, taip pat niekada neslėpė, kad nori kitų moterų... Žodžiu, buvo be galo skaudu, nemažai ašarų ir vis naiviai tikėjausi, kad viskas pasikeis. Nusprendėme pradėti gyventi kartu, pradėjau buto paieškas, radome.
Beje, prieš tai metus gyvenau pas jį ir jo šeimą, aš sužinojau, kad laukiuosi porą dienų prieš įsikeliant į butą, vaikas nebuvo nei tyčiukas nei netyčiukas, tiesiog kaip bus taip, aš vaikelio labai norėjau, diskusijų gimdyt ar ne kaip ir nebuvo. Pradėjome gyventi kartu be tėvų, buvau patenkinta, seniai to norėjau, atrodo, santykiai lyg ir nieko.
Aišku, pykomės, kaip ir visos šeimos, ir vėl taikydavomės, jau prie negražių žodžių pripratus ir neimu į galvą, pati negailiu atgal, tačiau viskas pradėjo darytis nepakeliama, jis nori eiti su draugais atsipalaiduoti ir mane palikti vieną namie, aš tam prieštarauju.
Kyla baisiausi ginčai, jis nesupranta kodėl, negali, nes kiti draugai jo gali, o aš jam aiškinu, kad mes ne kiti, kad mes laukiamės vaikelio ir dabar jis turi rūpintis šeima, beje, mes tikrai išeiname iš namų kiekvieną savaitgalį ir susitinkam su draugais, būnam, kiek jis nori ir pan.
Atrodo, darau viską, ko jis nori, ir jis jau lipa per galvą, taip pat faktas, kad jis nori kitų moterų, mane žudo... buvau jam pirma mergina.
Taip pat kai susipykstame pradeda prikaišiot, kad išlaiko mane ir butą, o aš nieko nedarau, šiaip visada valgyt padaryta, viskas sutvarkyta ir išskalbta, esu nėščia šiuo metu 6 mėn.
Mano mama mane palaiko, ji tikrai gera, bet visko nežino, neišdrįsčiau pasakyt visų žeminimų, nes nesuprastų, ką aš su juo veikiu dar, šiuo metu esame be galo susipykę, jis sakė draugui, kad esu debilė ir isterikė, šiaip to nedarydavo, na, neviešindavo nesutarimų, taip pat sakė, kad jam ant manęs dzin tik negražesniu žodeliu.
Jau verkiau kiek daug su visais kūkčiojimais ir garsais ir stengiuosi nusiraminti dėl vaikelio ir vėl užeina jau vos ne priepuoliai, nežinau, ką man daryti, jis manau, tikisi, kad išeisiu iš namų, o aš nenoriu, tikrai nenoriu, nematysiu jo - bus dar blogiau.
Žemintis irgi pavargau, žinau, visi sakys kad čia ne pasaulio pabaiga ir kad bėgčiau nuo jo, bet aš negaliu, nemoku paaiškinti, aš neištversiu, esu silpnavalė, be be jo gyvenimas kaip be rankų, ir pas mamą nenoriu grįžti, pripratau gyventi pati sau.
Esu kryžkelėje, žinau, kad niekas už mane nenuspręs ir niekas už mane viso to neiškęs, bet aš vis tikiuosi, kad jis subręs... subręs Šeimai, galbūt kai vaikas gims, pasikeis, bet čia ir vėl gali būt tik mano tuščios svajonės, patarkite man, ar laukti ar išeiti iš jo?
Žinau, kad išėjus jausiuosi tik dar prasčiau... nebežinau, nebenoriu verkti daugiau, gaila vaiko, ne savęs, valdytis neišeina, nerandu sau vietos, skausmas tiesiog drasko...
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
KAI VYRAS NEPASIRUOŠĘS SANTUOKAI
Kaip supratau, suartėjote jūs su šiuo vyru, kai jums buvo keturiolika, o jam devyniolika metų, ir štai jau penki metai kaip esate kartu, laukiatės ir bandote „suklijuoti“ šeimą, padaryti iš vyro tėvą. Tuo pat metu – tai labai pagirtina- išmokote būti gera žmona, skalbiate, gaminate ir tvarkotės, ir dar randate laiko parašyti laišką.
Jūsų laiškas parašytas vienu įkvėpimu, tiesiog gavosi kažkoks minčių srautas, todėl manau, jog jis yra labai nuoširdus ir reiškia, kad jūs esate labai nuoširdus žmogus. Nuoširdus ir labai anksti įmestas į šeimyninio gyvenimo sunkumus. Kas jus taip skubino, kodėl jūs apdairiai nesirinkote tinkamo vyro, kam reikėjo taip anksti pastoti - visa tai dabar reikšmės neturi. O turi reikšmės tai, kas yra dabar ir ką jūs galite su tuo daryti.
Panašu, kad dabar jūs labai priklausote nuo savo vyro. Ir ne tik finansiškai, bet ir psichologiškai, nes rašote: „Aš neištversiu, esu silpnavalė, be jo gyvenimas - kaip be rankų“.
Štai šioje vietoje jūs klystate. Jūs tikrai ištvertumėte, tikrai turite valią ir abi rankas. Jūs tik BIJOTE likti be artimo žmogaus, nes ĮSIVAIZDUOJATE, kad štai jūs tokia menka ir neverta, o šitas vaikinas ir yra tas vienintelis jums artimas, ir kad ta meilė, kuri jus sieja - tai ir yra vienintelė tikroji jūsų meilė.
Iš tikrųjų tai ne meilė netgi, o bandymas subręsti vienam su kitu, o tokius dalykus lydi abipusis kankinantis prisirišimas, nes subrendusių žmonių meilėje vargu ar būtų tiek daug keiksmų ir žeminimų bei vergiškos tarnystės.
Gal jūsų santykiuose ir buvo dalis įsimylėjimo, traukos, prieraišios meilės, tačiau dabar juose vyrauja baimė ir kaltė, gėda ir agresija.
Jūs siekiate didesnio artumo su vyru, galų gale jis tai ima suvokti kaip bandymą jį „prirakinti“ prie namų. Ir jis pyksta. Jis nėra visiškai nuoširdus - jam irgi reikia prisirišimo, reikia artumo, tik jis šį darbą atidavė jums. O jums reikia būti savarankiška asmenybe, jūs tik apgaudinėjate save, sakydama, kad jums reikia jo ir tik jo.
Jūs širdies gilumoje netgi pavydite jo nepriklausomumo, nes pati norite būti tokia - laisva ir nepriklausoma mergina. Ir šį darbą jūs atidavėte jam. Jūs tarsi vaidinate „vergę“, o jis vaidina „husarą“.
Ir jei jūs būtent taip galvosite, tuomet jūsų santykiai jums atrodys kitaip: kaip abipusis bandymas tapti asmenybėmis, tik vienas kito sąskaita, o abu esate tik mokiniai šiuose bandymuose, tik naujokai šiuose mėginimuose. Todėl jausdami, kad nepavyksta, pykstate vienas ant kito, nes labai sunku vos išėjus iš paauglystės imti ir įsipareigoti tėvystei.
Ypač sunku jūsų vaikinui, kuris tikrai bręsta lėčiau už jus, ir niekaip negali atsisakyti draugų ir baliavojimų, o jei ir atsisako, tai laiko tai didele auka iš savo pusės.
Jis meluoja sau pačiam sakydamas: „Man jos nereikia, ir meilės jos nereikia, noriu būti laisvas paukštis“. Už tai jis neva tikisi iš jūsų labai didelės kompensacijos, pavyzdžiui, kad jūs su juo mylėsitės, kaip anksčiau, būsite labai pakanti ir nuostabi. Ir kas svarbiausia, jūs pasirašote šiems reikalavimams, kabinatės už jo ir mintyse kartojate kažkokią mišrainę padrikų žodžių: „Bijau, bijau be jo... esu niekas, niekas.. tik su juo, tik su juo... dieve, kaip skaudu, kai jis taip elgiasi... kada tai baigsis?... bet ne, kaip baisu, kad tai gali baigtis... tai nepakeliama... aš negaliu be jo...“.
Visa tai - melas. Jūs norite būti laisva ir nepriklausoma, kaip ir jis. Tik užuot tapdama tokia pati, norite tai padaryti jo rankomis: „Štai jis mane galų gale mes, atstums, ir tuomet aš liksiu viena ne savo pasirinkimu, o jo - niekšo - pastangomis“.
Taigi jūs nuo pat pradžios netikite, kad galite gyventi viena, be šito žmogaus, galite mokytis, įgyti profesiją, bendrauti ar nebendrauti su draugais, keliauti, ir visa tai daryti nepaisant to, kad laukiatės, kad gims vaikas.
JŪS GALITE STOVĖTI ANT SAVO KOJŲ IR NETGI NORITE TO. Ir nieko baisaus neatsitiks metus šį vaikiną, kuris jau nuėjo iki to, kad vadina jus debile. Išėjusi iš jo jūs tiesiog papildysite didelę armiją vienišų, anksti pastojusių merginų, kurių vaikinai jau moka mylėtis, o imtis atsakomybės už buvimą vyru ir tėvu nemoka, suprasdami tai tik šitaip: „Aš jai duodu pinigų, tai tegul užsičiaupia“.
Jūsų supratimu, jūs esate viena vienintelė visame pasaulyje, ir tik vaikas - garantas, kad šis vienišumo skausmas nors truputėlį aprims. Kaltas bus vaiko tėvas. Ir tai - jūsų svajonė, jūsų viltis, jūsų bandymas?...
Galų gale jūs gausite tai, ko siekiate - galimybę būti vienai. Tik pasieksite tai be vaikinų pagalbos. Taip moterys tampa asmenybėmis - kai suvokia, jos tai - ne vaikinų reikalas. Kad jos pačios gali išmokti likti su savimi.
Ką jūs galite daryti su tuo?
Daryti bet ką, kad atstatytumėte savigarbą. Iš savo draugo dėmesį perkelkite į tai, kaip jūs jaučiatės. Skaudu? Taip, o ko aš noriu, kai man skaudu? Liūdna? O su kuo man reikia pabūti, į kieno glėbį nukristi? Pikta? O ko aš tikiuosi, ko man labai reikia ir iš ko aš to negaunu? Jaučiuosi menka? O kuo aš norėčiau tapti, kame save realizuoti?
Jūs ne kaltinate, o stebite savęs ir teiraujatės savęs pačios. Ir supratusi, ko jums reikia, jūs kai ką padarote sau pati. O kai ko paprašote ir pareikalaujate. Paprašote ir vyro, ir mamos, ir draugių, ir galbūt net kažkokių vyrų draugų bei giminaičių: prašau, ar negalėtumei, ar nebūtų tau sunku padaryti man tai ir tai?
Jūs - nėščia, ir turite privilegijų, jums net priklauso be eilės eiti visur ir vietą jums transporte užleidžia... Iš savo vaikino to laukti galima mažiausiai - jis jaučiasi nepasiruošęs tėvystei ir nuskriaustas - jo supratimu, neva jūs apribojate jo laisvę išlikti paaugliu.
Todėl iš jo jūs galite ne prašyti, o reikalauti - nežeminti, neapkalbinėti, rinkti žodžius. Jei ne - jis turi eiti lauk kuo toliau ir tuoj pat. Jūs rašote, kad taip jau buvo ne kartą - jūs išsiskirdavote. Tačiau vėl sueidavote. Todėl jums reikalinga padaryti dar vieną dalyką - išmokti nusivilti juo iki galo. Nepasmerkti jo. O suprasti - to, ko man reikia, joks vyras man neduos.
Tam nereikia keikti vaikino ar gailėtis savęs. Tam reikia labai aiškiai pasakyti: „Mano vaiko tėvas gyvena laisviau už mane. Aš irgi taip noriu. Ir gyvensiu. Net pagimdžiusi vaiką. Aš suderinsiu tuos dalykus.“ Ir ką tuomet sakys jūsų vyras? Pamatysite pati. Jam ir jums galų gale nuo to bus tik geriau.
Manau, kad jūs tikrai pasakysite tiesą tai ištarusi: „Aš noriu laisvės“.
Sėkmės jums.
Olegas Lapinas
Rašykite: psichologui@delfi.lt. Psichologai neatsakinėja asmeniškai, atsakymai publikuojami DELFI rubrikoje GYVENIMAS.
