Kurį laiką pavaikštinėjome su juo, tikėdamiesi atrasti šuns šeimininką. Bet deja... Einantys pro šalį žmonės sustodavo, nes iškart atpažino šį šunį, tai buvo Kaune labai gerai žinoma senbernarė Bitė. Jie tvirtino, jog šuo vienas vaikštinėja gatvėmis jau ne pirmą dieną.
Kadangi šeimininko surasti taip ir nepavyko, pagalvojome, kad gal jam kas atsitiko ir nusprendėme Bitę nuvežti į Gyvūnų priežiūros centrą. Ten nustatė, jog šuo yra čipuotas, todėl iškart pavyko nustatyti šeimininko pavardę, gyvenamąją vietą ir telefono numerį. Taigi, Gyvūnų priežiūros centro darbuotojai tuoj pat susisiekė su Bitės šeimininku telefonu.
Stovėjau šalia telefono ir girdėjau visą pokalbį. Šuns šeimininkas pareiškė, jog šuns jam nereikia, galime pasilikti jį sau arba nuvežti jį ten, kur radome. ir palikti. Pareiškė, kad tikrai nevažiuos pasiimt šuns, jam jo nereikia.
Negalėjau patikėti tuo, ką išgirdau. Tiek metų gyventi su šiuo mielu ir be galo protingu gyvūnu ir taip lengvai ir paprastai jo išsižadėti. Neįtikėtina... Bitei buvo pasiūlyta vandens ir maisto, bet nuo patirto streso ji nei valgė, nei gėrė, matyt, ilgėjosi šeimininko.
Taigi, Bitė liko Gyvūnų priežiūros centre, darbuotojai užtikrino, jog ja bus gerai pasirūpinta. To šuns akių negaliu pamiršti, jos tokios protingos ir viską suprantančios... O šeimininko abejingumas tikrai sukrėtė.
Gerai pasakė vienas darbuotojas iš Gyvūnų priežiūros centro: „kad jį taip kas išmestų į gatvę ir paliktų...“.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Susisiekus su Gyvūnų priežiūros centru paaiškėjo, kad šeimininkas šuns atsiimti nenorėjo, tačiau nurodžius, kad bus kreiptasi į policiją, šuo buvo atsiimtas