Galima pažymėti keletą reikšmingų išaiškinimų, kuriuos suformulavo teismai šioje byloje, ir kuriuos patvirtino LAT. Vien tai, kad indėlio sertifikato įsigijimo sutartyje buvo įtrauktas punktas, jog klientas yra susipažinęs su indėlių sertifikatų išleidimo bendrųjų sąlygų aprašu (Aprašas), nėra pakankamas įrodymas pripažinti, kad klientas iš tikrųjų buvo supažindintas su sertifikato įsigijimo rizika. Bankas, kaip profesionali kredito įstaiga, teikianti investicines paslaugas, privalėjo aiškiai ir suprantamai suteikti klientams visą informaciją apie siūlomų finansinių priemonių esmę ir joms būdingą riziką. Teismas pripažino, kad bankas šios pareigos tinkamai neįvykdė. Teismas atsižvelgė į tai, kad bankas buvo suteikęs klientui neprofesionalaus kliento statusą.
Taip pat teismas pažymėjo, kad Aprašo turinys neatitinka teisės aktų reikalavimų dėl informacijos aiškumo, suprantamumo ir išsamumo. „Aprašyme klientas nėra tiesiogiai, aiškiai informuojamas, jog indėlių sertifikatai, kaip pinigų rinkos priemonė, nėra apdrausta indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimu“, – teigiama LAT nutartyje. Todėl net jei ir būtų įrodyta, kad klientas buvo supažindintas su Aprašu prieš pasirašant sutartį, tai dar nereikštų tinkamo kliento informavimo apie galimus sutarties padarinius.
Pasisakydami dėl standartinėje kliento aptarnavimo sutartyje esančios sąlygos, kad, siekiant užtikrinti kliento lėšų ir vertybinių popierių grąžinimą, banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis, teismai pripažino, kad VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ sudarė pagrindą neprofesionaliam klientui susiformuoti įsitikinimą, jog indėlio sertifikatui yra taikoma draudimo apsauga. Dėl šių priežasčių buvo konstatuota, kad ieškovo suklydimas sudarant tokio tipo sutartį buvo esminis, todėl sutartis pripažinta negaliojančia.
Nereikėtų manyti, kad nuo šiol visi indėlių sertifikatai bus laikomi apdraustais indėlių draudimu ar kad ši LAT nutartis bus automatiškai taikoma visiems „Snoro“ indėlių sertifikatų pirkėjams. Kiekvienas klientas, kurio istorija buvo analogiška ar panaši, turi kreiptis į teismą ir įrodyti, kad jis taip pat buvo suklaidintas.
Tokia formuojama teismų praktika iš dalies gali remtis ir „Snoro“ obligacijų pirkėjai, kuriems perkant obligacijas nebuvo paaiškinta jų esmė ir pagrindiniai skirtumai, kuo jos skiriasi nuo indėlio. Daugelis žmonių tik paskelbus „Snoro“ bankrotą ir pradėjus mokėti indėlių draudimo išmokas sužinojo, kad jų investuoti pinigai neapdrausti, nes pasirodo jie yra ne indėlininkai, o vertybinių popierių savininkai.
