Taip sakantieji, ko gero, yra teisūs - būtent nedegradavęs, išsilavinęs ir tuo pat metu tikintis jaunimas greičiausiai bus vieni tų, kurie kurs Lietuvos ateitį, tačiau akivaizdu, kad pastarajai grupei priklausantys jaunuoliai, nors tai ir drąsus teiginys, yra pasimetę savo pažiūrų sistemoje.
Nežinia, ar būtent religija duoda teigiamą impulsą šių jaunuolių gyvenimui, abejotina, kad religija yra būtina sąlyga žmogaus gerumui, intelektualumui, kultūringumui. Šių jaunuolių tikėjimas greičiausiai yra socialinių aplinkybių padarinys - didelė dalis lietuvių yra daugiau ar mažiau tikintys, o, stengdamiesi religiją padaryti patrauklią nesugadintam jaunimui, religiniai autoritetai bei teigiamą požiūrį į religiją besistengiantys formuoti subjektai tikėjimą vaizduoja kaip būdą savotiškai įkūnyti savo gerumą, kaip nearogantišką norą pripažinti, kad nesi “pasaulio bamba”.
Taip jaunimui gražiame apvalkale, kurio dalimi laikytinos ir tokios šventės kaip katalikiško jaunimo dienos, yra įperšamas tikėjimas absurdiškais dalykais, apie kuriuos dažnas nė nesusimąsto. Šiuo (krikščionybės) atveju imama tikėti tuo, kad pasaulį prieš mažiau nei dešimt tūkstančių metų sukūrė Dievas, kai faktais grįsta mokslinė informacija teigia, kad žemė egzistuoja kiek daugiau nei puspenkto miliardo metų.
Negana to, savo moralės pagrindu imama laikyti arogantišką įsikūnijimą (Dievą), kuris kiekvieną gimusį nekaltą kūdikį laiko jau nusidėjusiu; kuris tam kūdikiui atleis tik tada, jei šis visą savo gyvenimą gyvens būtent taip, kaip Dievui norisi; kuris riboja net žmogaus minties laisvę ir už nepatikusią mintį baudžia; kuris dėl savo arogantiškų ambicijų užvers duris į dangų tam, kuris gyveno dorai, tačiau netikėjo juo, taigi, pažeidė Dievo įsakymą.
Visa tai - neginčijamos biblinės tiesos, kurias iki šių dienų jau spėjo paneigti moralės filosofija ir mokslas; kurias mūsų sveika nuovoka atmeta kaip neteisingas. Šių laikų dvasininkai ir tikintieji šias tiesas yra linkę nutylėti ir pagražinti, taip visiškai diskredituodami vienintelį tikėjimo šaltinį, vienintelį, nors moksliniu požiūriu ir be galo silpną, krikščioniškojo Dievo egzistavimo įrodymą - Bibliją.
Nepaisant visų šių prieštaravimų, žinojimo spragas imamasi kamšyti tingiu argumentu - Dievu, kuris pats savaime veda į dar didesnę nežinomybę, kadangi tuomet kyla kiekvienam apie mokslinius teiginius mokslinėje plotmėje mąstančiam žmogui - iš kur atsirado Dievas?
Save gerbiantis tikintysis, tame tarpe ir perspektyvus jaunas žmogus, apie kurį šiuo atveju ir kalbama, devynis kartus iš dešimties pasakytų, kad tokių ir panašių dalykų klausiantis žmogus tiesiog “nesupranta”. Tai - patogus argumentas, nereikalaujantis jokio platesnio paaiškinimo, iš dalies pažeminantis bet kurį asmenį, kvestionuojantį tikėjimą, ir nepriverčiantis apie kito “nesupratimą” bylojančio tikinčiojo susimąstyti bei į savo paties tikėjimu, o ne realiais argumentais grindžiamą poziciją pažvelgti kritiškai.
Religija, kuo ji beskatintų tikėti - ar tuo, kad Alachas sukūrė žemę, ar tuo, kad Mahometas pakilo į dangų ant skraidančio arklio, ar tuo, kad Jėzus prisikėlė iš numirusiųjų, ar tuo, kad visgi ne Alachas, o Dievas Tėvas sukūrė žemę, ar tuo, kad ant Olimpo kalno gyvena Dzeusas, sudvasindama kai kuriuos teiginius, pamindama loginės argumentų analizės principus bei taip darydama skubotas ir pritemptas išvadas, randa daug patogių būdų įtikinti savo tezių tikrumu. Reikia pripažinti, kad tai - visų laikų pats sėkmingiausias socialinės inžinerijos projektas nepriklausomai nuo to, kuriame pasaulio kampelyje jis yra įgyvendinamas.
Šiandien šio socialinės inžinerijos projekto dalimi yra tapęs ir tas jaunimas, kuriuo džiaugiamės - katalikiškas jaunimas. Matome teigiamą to pusę, tačiau negalime užsimerkti ir nepripažinti, kad jų pasaulio suvokimas yra kamuojamas vidinių prieštaravimų, kad religija ateityje gali neleisti šiems žmonėms išlaisvinti savo intelektualinio potencialo, įdiegdama iškreiptą ir tik retais atvejais su gausybe realių ir pagrįstų faktų neprasilenkiantį pasaulio suvokimą.
Reikia suvokti, kad moralės pagrindus mums davė ne religija. Juos per amžius suformavo filosofija, mokslas. Tik kai kurios iš šiuo atveju aptariamos krikščionybės, kuri nesmerkė net vergijos, siūlytų moralinių vertybių įveikė šį filtrą. Todėl tikėjimas visiškai nebūtinas tam, kad būtų įkūnytas jaučiamas poreikis būti geram. Šis kelias, negrįstas tikėjimu, nesuteikia saugumo jausmo, nepadeda rasti įsivaizduojamo dvasinio prieglobsčio, tačiau tai yra tvirtas kelias, nekeliantis iš pažiūros gilių, tačiau išties beprasmių klausimų bei nereikalaujantis kartais neegzistuojančių, o kartais netikrų, pagražintų, pasaldintų atsakymų. Būtent tai yra vilties ir ateities kelias.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!