Bičiulio svajonė - pamatyti Lietuvą iš aukštai per skrydį oro balionu. Nemažai domisi Lietuvos kultūra, dalyvauja renginiuose. Nusprendėme vykti į Joninių šventę. Dar nenukeliavę toli troleibuse Žaliojo tilto link, prisėdome už vidutinio amžiaus lieso, jau žilstančiais ilgais riebaluotais plaukais vyriškio. Kitoje troleibuso pusėje angliškai šnekučiavosi dvi merginos. Aš užsižiūrėjau pro langą, o draugui paskambino jo pažįstamas, su kuriuo jis užsikalbėjo tamilų - vieno iš daugelio Indijos dialektų- kalba.
Po poros minučių vyras priešaky atsisuka į mane. "Ar jūs galite pasakyti šitam, kad nustotų kalbėti savo kalba? Mane jis nervina!". Pauzė. Nustebusi atsakau: "Neturiu teisės nurodinėti kitam žmogui, kaip jam elgtis. Neklausykit, jeigu erzina!"
"Ką? Tai man dabar reikės išlipti??? Aš esu nacis ir turiu savo teises! Turiu teisę šito negirdėti! Tegul šita beždžionė važiuoja atgal į savo kraštą!”
Pasiskelbusiojo “naciu” tonas darėsi vis agresyvesnis, kaip iš gausybės rago drabstėsi purvai ir nesustodami pylėsi epitetai, nuo kurių galėtų ausys nulinkti. Man buvo baisu ir tuo pačiu be galo gėda už šito žmogaus elgesį.
Mintyse ėmėsi austis scenarijus, kad į šventę nebenuvyksiu, gal tarsiu dar kokį žodį – o gal ir nieko netarus šitas žmogus mane sumuš.
Stotelė. Draugas sušnabžda- "išlipkime". Jis pakankamai ramiai reagavo į šią situaciją - ko gero, teko susidurti jau ne pirmą kartą. Net jau būdami gatvėje, už nugarų dar ilgai girdėjome mūsų naujojo pažįstamo, paklaikusio Lietuvos piliečio, didvyriškai ginančio šalį nuo blogio invazijos, riksmus.
Jeigu matai, kad tai nepagydomas atvejis, nestabilios psichikos gyventojas - žinai, kad kažko aiškintis neverta, tai nepadės. Kitas atvejis, kai žmonės įgyja tokių pažiūrų dėl išsilavinimo trūkumo, atpirkimo ožio ieškojimo (prisiminkime po pirmojo karo nuskurdusią nacistinę Vokietiją), kai paties gyvenimas nelaimingas, bet niekaip negali arba nenori surasti savo tikrojo pykčio bei nepasitenkinimo šaltinio.
Kaip gera nors minutėlei pamiršti, koks tavo gyvenimas nevykęs, nes jau ketvirti metai, kaip neturi darbo, paliko žmona, televizorius neveikia ir nėra už ką nusipirkti cigarečių, kai gali besimėgaujant tas kelias minutes praleisti rėkiant ant niekuo dėto (ir greičiausiai - sėkmingesnio už tave) žmogaus, suradus tam pretekstą. Ak, kad turėčiau džiną, tuoj pat paprašyčiau jo paimti troleibuse besikarščiavusį nacį už pakarpos ir pasodinti ant judraus šaligatvio Delyje kad, norėdamas grįžti namo, turėtų prašyti pas tuos pačius "beždžiones", prieglobsčio, maisto ir traukinio bilietų. Būtų puikus realybės šou. Neapykanta kyla iš pavojaus jausmo (sau, ar savo "grupei", su kuria identifikuojiesi), o šis- iš grėsmės, kuri savo ruožtu- iš baimės, kurią kelia nežinojimas.
Galime nutylėti, kai skeryčiojasi nepagydomas ligonis. Bet kada reikia nutraukti tylą? Ateina momentas, kai tokie žmonės ima demonstruoti fizinę jėgą arba psichologinį smurtą ar, dar blogiau, patenka į įtakingas sferas ir politikos postus...
Kas galėtų pasakyti, kaip elgtis tokioje situacijoje? Kaip apsiginti nuo tokios agresijos? Mokyklose pagaliau pradėjome mokyti moksleivius, kaip apsiginti nuo patyčių, užkirsti joms kelią. Tai taip pat savotiškos patyčios, tik didesnio masto ir su žymiai grėsmingesnėmis pasekmėmis. Kaip apsiginti nuo tokių "nacių"- psichiatrinių ligonių?
Tą dieną taip pasisekė, kad tolimesnėje kelionės dalyje reikėjo klausytis kito, iš pažiūros intelektualaus, bet dezinformuoto pakeleivio kalbos apie žydus ir kaip jų nekenčia (vėlgi buvo pavartotas žodis "neapykanta"), bet bando suprasti, kodėl, iš ko tai kyla. Jo bendrakeleivė, maloni moteris, šypsodama lyg didžiuodamasi paantrino - "aš taip pat nekenčiu žydų". Pyktis su šypsena, kažkas siurrealaus...
Ar esate bendravę nors su vienu savo gyvenime? O jei ir esate, kaip galite pagal vieną žmogų spręsti apie visą tautą? Iš ko susiformavote tokią nuomonę - o gal kas nors suformavo ją už jus? Ar jaučiate skirtumą tarp priklausymo etninei grupei ir valstybės politikos arba individo veiksmų? Ar galite bet kuriam tautos atstovui drąsiai į akis pakartoti tai, ką kalbate už akių - įskaitant vaikus? Iš kur tiek neapykantos ir ar išvis kokie nors argumentai ją gali teisinti?
Žmonės, įsiklausykit į save, į tikrąsias pykčių priežastis. Visi esame panašūs, visi, kad ir iš kokio krašto būtume, norime tų pačių esminių dalykų- saugumo, užtikrintumo, meilės, savirealizacijos.
Aš noriu paprašyti visų, kuriems nekyla mintis skleisti agresijos prieš individą tik dėl to, kad jis priskiriamas kažkuriai žmonių grupei pagal tautybę, rasę, odos spalvą... Netylėkite. Pyktis turi savybę garsiai skeryčiotis ir visiems šaukti apie save, o meilė - tik tyliai šnabžda tau į širdį, atsukdama Pykčiui kitą skruostą (tyčia apeliuoju į krikščionybę, kurios principais daug lietuvių tikina gyvenantys - štai puiki proga tai įrodyti. Tačiau kai Pykčio šauksmas perrėkia Meilės šnabždesį, racionalumas nebegali padaryti nieko.
Į nacistinėje Vokietijoje karo priešaušryje vykdoma antisemitinę propagandą ilgą laiką buvo žiūrima nerimtai, propagandos kritika tebuvo balsas tyruose, ir niekas netikėjo, kad bus prieita iki tokio masto pasekmių, apie kurias dabar skaitote vadovėliuose - o tada buvo jau per vėlu.
Istorija turi polinkį kartotis. Šiuo atveju, to nelinkėčiau niekam. Galbūt kitą kartą persekiojamųjų pusėje būsite Jūs.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!