Ameriką ji vadina Užpelkiu, lėkštes – turielkom, burgeriuko ir picos gyvenime nėra valgiusi, skaito išraiškingai, rašo sunkiai, o mėgstamiausi jos užsiėmimai yra ravėjimas, anūkų penėjimas ir tarimas klasikinės, visų pasaulio močiučių frazės - „ko nieko nevalgot? Dar įsidėkit!“ - visiems kone mirštant nuo persivalgymo.
Ji nesupranta interneto ir mano maudymosi kostiumėlio, nečiesina senukų, nekeliauja ir nesinaudoja nė tais lengvai prieinamais malonumais kaip vynas, puskietis sūris ar Chorizo dešra. Jei sūris, tai varškės! Jei dešra, tai vėdarai! Ir visuomet, kartais net keletą kartų per dieną, bent penkis kartus per savaitę - silkė.
Neįsivaizduoju, iš kur močiutė sužinojo, kad silkė yra nacionalinis Islandijos patiekalas. Aš net nežinau, ar silkė iš tiesų yra nacionalinis Islandijos patiekalas. Aš tik žinau, jog mano močiutė yra šventai tuo įsitikinusi ir tai yra trečias iš trijų dalykų, kuriuos jį apskritai žino apie šią šalį.
Gi pirmasis dalykas, kurį ji žino, yra tai, kad Islandija yra sala kažkur Šiaurėje. Antras - Islandija pirmoji pripažino Lietuvos nepriklausomybę. Trečiasis - islandai nuolatos valgo silkę.
Nepaisant savo kuklaus žinių bagažo ar asketiško gyvenimo būdo, mano močiutė jaučiasi ir laiminga, ir dėkinga už gyvenimą, kokį ji gyvena, o šis kasdienis silkės valgymas daugybę metų yra jos keistas dėkingumo gestas. Radusi progą ji su pasididžiavimu ištaria, kad tai yra silkė, ir tai yra Lietuvos bičulių, islandų, valgis.
Ir tuomet aš suprantu, kad mano močiutės laimei užtenka laisvės jausmo ir patyrimo, kad ir mes visi esame laisvi žmonės, o galimybė rinktis, laisvai kalbėti, kurti ir keliauti jau auga kartu su mūsų oda. Mano ir močiutės gyvenimai yra skirtingi. Aš niekados iki galo nesuprasiu, ką reiškia neturėti laisvės ir kovoti dėl jos taip, kaip kovojo mano močiutė, bet aš vertinu tai, ką turiu, ir jaučiuosi dėkinga tau, Islandija, už save ir kitus laisvus žmones, kurių laisvę Tu pirmoji užtarei.
Taip, Rūtų skersgatvyje paprastai nieko įdomaus nevyksta. Čia visus ant kojų sukelia nebent dingęs kaliošas, šuns nugvelbta dešra iš verandos ar netikėtai nusprogęs pomidoro daigas. Čia gyvena laimingi žmonės ir laiminga mano močiutė, kuri iš dėkingumo valgo silkę. Čia laisva užaugau aš, kuri vienos šalies dėka taps dar vienu laimingu žmogumi pasaulio istorijoje.
Ačiū, Islandija.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Islandija – sena Lietuvos bičiulė: tai pirmoji iš užsienio valstybių, išdrįsusi 1991 m. vasario 11 d. pripažinti Lietuvos nepriklausomybę. Šiai šiaurės šaliai birželio 17-ą dieną švenčiant savo nacionalinę dieną, kviečiame sudalyvauti konkurse ir laimėti bilietą į Reikjaviką!
Tai padaryti paprasta – tereikia parašyti laišką „Ačiū, tau Islandija“. Įsivaizduokite, kad Jūsų rašinys - padėka islandų žmonėms už istorinę drąsą pripažistant Lietuvos nepriklausomybę. Pasidalinkite mintimis apie Islandiją: galbūt teko šioje šalyje lankytis, turite pastebėjimų apie pačius islandus ar norite papasakoti kaip jautėtės, kai sužinojote, kad islandai pirmieji pripažino Lietuvos nepriklausomybę?
Siųskite maždaug vieno A4 puslapio apimties laiškus lietuvių kalba adresu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Ačiū tau, Islandija“ iki birželio 12 d. ir laimėkite lėktuvo bilietą „Vilnius - Reikjavikas – Vilnius“ vienam žmogui.
Konkurso dalyvis turi būti pilnametis. Jis prizu galės pasinaudoti liepos – rugpjūčio mėnesiais. Laimėtojas bus paskelbtas „Ačiū tau, Islandija“ šventės metu, birželio 15 d., Islandijos g., „Piano man“ bare.
Projekto „Ačiū tau, Islandija“ idėjos autorius ir konkurso organizatorius - pilietinės komunikacijos dirbtuvė „Balta arbata“.