Į invalido vežimėlį
Nors medikai nuolat įspėja žmones nenardyti, nešokinėti į vandens telkinius, nes gali įvykti nepataisoma nelaimė, tačiau vis tiek atsiranda tokių, kurie nepaiso perspėjimų ir patiria sunkių sužalojimų.
„Tie, kurie vis vien taip daro, matyt, neskaito, neklauso perspėjimų, o kita dalis, jei ir būna girdėję, turbūt mano, kad juos nelaimė aplenks, – svarsto Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų Neurochirurgijos klinikos Stuburo neurochirurgijos skyriaus vadovas dr. Bronius Špakauskas. – Gal dauguma žmonių ir žino, kad nerdami į vandenį akimirksniu gali patirti traumą, tačiau žinojimas nuo galimos bėdos neatgraso. Čia kaip ir Dešimt Dievo įsakymų – du tūkstančius metų žmonės juos žino, bet iki šių dienų vis vien kariauja...“
Dažniausiai pirmųjų pacientų, patyrusių stuburo traumas nardant, medikai sulaukia birželio mėnesį, tačiau šiemet, ypač atšilus orui, traumų sezonas ankstyvesnis. Kauno klinikose jau gegužę buvo gydomas vienas septyniolikmetis vaikinas, kuris stuburo traumą patyrė šokdamas ant galvos į vandens telkinį.
Pacientų skaičių paprastai lemia orai: juo jie geresni, juo labiau įšyla ežerų, tvenkinių, upių, jūros vanduo, tuo daugiau traumuotų žmonių medikams tenka gydyti.
Pasak gydytojo neurochirurgo B. Špakausko, kasmet kelios dešimtys jaunų energingų žmonių susižaloja nardydami ir iškrenta iš įprastinio gyvenimo ritmo ilgam arba visam gyvenimui.
Neatsakingas požiūris
„Nuolat kartoju, kad nardymas į vandenį yra sporto šaka. Kaip, pavyzdžiui, gatvėse nemėtome ieties, nerengiame automobilių lenktynių, nes tam skirtos specialios vietos, taip ir nardyti reikia ne bet kur, o baseinuose“, – įsitikinęs neurochirurgas B. Špakauskas.
Žmonės dažnai sako, kad prieš nerdami atidžiai apžiūri vandens telkinio dugną arba mėgstama maudynių vieta jiems gerai pažįstama daug metų, tačiau bet kokio vandens telkinio dugnas labai keičiasi. Bangavimas, srovės į tą pažįstamą vietą gali atplukdyti kelmą, kokį nors daiktą, gali susidaryti sąnašų ir dugnas pasikeičia.
„Net ir viešuose vandens telkiniuose, prie kurių poilsiaujama, niekada negali žinoti, kaip pasikeitė dugnas, – teigia gydytojas B. Špakauskas. – Gal, pavyzdžiui, žiemą kas nors ant užšalusio telkinio paliko padangą, akmenį ar pan., o ledui nutirpus jie atsidūrė dugne. Vasarą neriant tokioje vietoje galima susižaloti.“
Net iš anksto prieš nardant apžiūrėjus vandens telkinio dugną, pasekmės vis vien gali būti skaudžios, nes gal pasitaikys nepastebėtas akmuo, kelmas arba žmogus ners statesniu kampu ir trinktelės galva į dugną. Tada dažniausiai prarandama sąmonė ir į plaučius patenka vandens. „Dalis nardytojų nuskęsta dėl to, kad patyrę stuburo traumas paralyžiuojami ir nebegali iškilti iš vandens“, – tvirtina neurochirurgas.
Išgyvena ne visi
Kai nerdamas žmogus atsitrenkia galva į dugną ar kokį kelmą, akmenį, dažniausiai sužalojama kaklinė stuburo dalis. Kaklas yra pati nestabiliausia ir labiausiai neapsaugota stuburo sritis. Dėl to ši nugaros dalis ypač dažnai traumuojama. Atsitrenkus stuburas atlošiamas arba sugniuždomas, prilenkiamas. Sulūžta arba išnyra slanksteliai. Pro juos praeinantis smegenų ir nervų pluoštas užspaudžiamas arba sutraiškomas.
Pavojingiausia trauma neriant ant galvos – nugaros smegenų pažeidimas.
„Nugaros smegenys – subtili, jautri sukrėtimams struktūra, kuri kaip kabelis jungia galvos smegenis su mūsų kūnu ir dalyvauja visame valdymo procese, – sako gydytojas B. Špakauskas. – Jei išniręs stuburo slankstelis prispaudžia, sutraiško ar kitaip sužaloja nugaros smegenis, tai operuodami mes galime pataisyti lūžusius kaulus, jų dalis pakeisti polimerais, titano konstrukcijomis, susukti sraigtais ir jie užgis, tačiau medicina bejėgė pataisyti, „suklijuoti“ pažeistas nugaros smegenis. Jei traumos metu jos yra sužalojamos, atsižvelgiant į sužalojimo pobūdį, gali būti kojų, rankų silpnumas, ištikti dalinis ar visiškas kojų ar kojų ir rankų paralyžius.“
Kuo aukščiau lūžta slankstelis, tuo trauma pavojingesnė. Kaklą sudaro septyni slanksteliai, kurie dažniausiai ir sužalojami. Sąlyginai mažiausiai pavojingi septinto slankstelio lūžiai, o aukštyn galvos link lūžiai yra pavojingesni.
„Labai pavojingi ketvirto, trečio ir aukštesnių slankstelių lūžiai. Po tokių traumų žmonės paprastai neišgyvena. Jie dažniausiai prigeria – nerdami susilaužo stuburą, sutrinka kvėpavimas ir nebepajėgia įkvėpti oro“, – pasakoja neurochirurgas.
Kiekvieną vasarą Kauno klinikose medikams tenka operuoti dvidešimt trisdešimt susižalojusių žmonių. Vieni atsiperka lengvesnėmis negalios formomis (eidami šlubuoja, ne visai gerai valdo koją ar ranką ir pan.), kitiems tenka sėsti į invalido vežimėlį visam gyvenimui. Dalis ligonių, jei pažeidimas būna nedidelis, po operacijos, gydymo, reabilitacijos pasveiksta, tačiau kasmet dėl nardant patirtų traumų keletas žmonių neišgyvena.
