Yra barjeras, susvetimėjimas, vis dar myliu aną, nes ryšys buvo pakankamai ilgas (keletas metų). Savyje jaučiu kaltės jausmą, kad nepadarysiu laimingo savo vyro, todėl išeitį matau vėlgi skyrybas.
Užvis labiausiai mane gąsdina vienatvė - esu žmogus sunkiai prie savęs prisileidžiantis kitus, bet jei jau prisileidžiu ir įsileidžiu - tai ilgam. Apie save manau, kad esu pakankamai patraukli moteris, tačiau bijau likti visam gyvenimui viena.
Pagauta tokios baimės, viską atidėlioju, bet matau kaip diena iš dienos mano vyras kankinasi ir vėl save kaltinu. Patekau į užburtą ratą, nežinau kaip pasielgti, o dar yra vaikas, kuriam reikia tėčio. Aš pasimetusi, patarkite.
Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė
Santykiai tarp vyro ir moters neretai yra regimi kaip šaltinis, iš kurio turėtų jei ne lietis, tai bent lašėti šilti, gražūs jausmai, emocinis ir kūniškas artumas. Tik kažkodėl tą versmę suvokiame kaip atsitiktinę, tiesiog atsitinkančią ir nelabai susijusią su mumis.
Emocijos yra svarbios ir būtent jos suveda du žmones į bendrystę, visgi padariusi jas santykių pagrindu, išties būsite priversta keisti partnerius, rinktis tarp vieno ir kito be pabaigos. Dėl to šioje vietoje pirmasis kvietimas būtų tiesiog kuriam laikui palikti klausimą su kuo būti ir eiti prie kito: kas vyksta su jumis, jūsų vidiniame pasaulyje ir kokį santykį išgyvenate su savimi?
Kaltė, baimė... Tai yra tarsi žymos, jog nesate tvirtame ryšyje su savimi. Greičiausiai socialinės normos, jūsų pačios tam tikri susikurti įsivaizdavimai apie šeimą, vyro ir moters bendrystę sukuria šiuos jausmus ir neleidžia priartėti prie to, kas svarbu jums pačiai. Iš to, kaip aprašote savo situaciją, kyla vaizdas, jog esate kažkokių susikurtų scenarijų pinklėse, kurie vienus santykius, leido iškeisti į kitus, o dabar trukdo grįžti prie buvusiųjų ir tarsi siūlo išėjimą kaip vienintelį „teisingą“ variantą. Su tikimybe, jog galbūt kitą kartą pasiseks geriau.
Artumas su žmonėmis nėra atsitiktinis. Ypatingai ilgalaikiame santykyje. Jis yra savęs ir kito pažinimo pasekmė. Juo labiau visuomet yra praeinantis ir vėl grįžtantis. Pilnas atsiribojimų, pagundų, nestabilumo ir kitų iššūkių. Ir tai kyla tiek iš jausmų pasaulio, tiek iš kiekvieno mūsų žaizdų, tiek iš judėjimo ir kitimo, kurio neįmanoma išvengti.
Klausimas čia yra ne kaip tai pakeisti, bet kaip su tuo gyventi? Tai, ką regiu jūsų santykiuose, yra tarsi sekimas paskui emocijas. Kurios yra vienas kintamiausių veiksnių santykyje ir labai dažnai net nesusijęs su kitu, kuris yra šalia.
Taigi visame tame kitime galime išlikti tik patys, jausdami savo vidų ir vidinį stabilumą. Tam tikra prasme, jausti lėtumą ir daryti sprendimus, tvirtumą leidžiant būti tam tikriems sudėtingiems dalykams, nedarant išvadų, ką visa tai reiškia ir kokius žingsnius reikia žengti.
Savotišką pasitikėjimą procesu ir savimi jame nepasineriant į baimes ir kaltes, kurios be išlygų griauna asmenį. Tai, ką rašau, gali skambėti labai miglotai ir neaiškiai. Būtent tokiu atveju kvietimas galvoti ne apie santykius, o apie grįžimą prie savęs būtų dar stipresnis.
Ką turiu galvoje, sakydama grįžti prie savęs arba dar tiksliau - atrasti save? Pirmiausia leidimą sau pamatyti, kokiame vertybių, tikėjimų, įsivaizdavimų ir kitų vaizdinių pasaulyje gyvenate. Kokie troškimai ir poreikiai yra vedantieji? Kas yra jūsų gyvenimo tikslas, vizija, judėjimo kryptis?
Kas yra tai, ko labiausiai trokštate ir bijote? Kas yra jūsų buvimo, gyvybės šaltinis ir kas jus marina? Šalia kokių žmonių prasidėjo jūsų gyvenimas ir kokie žmonės jus supo toliau? Tai būtų kvietimas pamatyti, kuo esate, o kuo bandote būti? Kuo tikite, o kaip renkatės gyventi?
Tai labai nelengvas darbas. Kuriam būtinas vedimas ir saugumas. Visgi tik jo rezultate gali ateiti vidinis jūsų žinojimas, kaip būti pirmiausia su savimi, o tuomet jau ir su kitais žmonėmis. Be troškimo remtis miražiniais įsimylėjimo ar prisirišimo jausmais, be baimės, kaltės, bet remiantis pasirinkimu ir atrama, esančia jūsų viduje. Taigi prieš priimant sprendimus, derėtų pirmiausia susitikti save ir paklausti, ko išties norite (tai galima pasiekti individualios ar grupinės psichoterapijos metu).
Drąsos ieškant kelių link savęs
Vaida
Rašykite: psichologui@delfi.lt. Psichologai neatsakinėja asmeniškai, atsakymai publikuojami DELFI rubrikoje GYVENIMAS.
